Alice Sebold „Numylėtieji kaulai“
Rami knyga apie šeimos tragediją
Pirma pamačiau filmą, kuris buvo toks netikėtas. Įstrigo atmintyje kai sesė rado šį filmą, nors ir neplanavome tuo metu žiūrėti, bet nuo pirmų minučių jau jis taip įtraukė, kad negalėjome atsitraukti. Nepatogiai, nosis subedę į kompiuterio ekraną taip ir prasėdėjome iki pabaigos. Sužinojusi, kad yra knyga, suskubau ją įsigyti, nes filmas labai sužavėjo. Štai čia ir nutiko tas retas atvejis, kai filmas atrodo geresnis negu knyga. Galbūt per daug tikėjausi iš knygos, kai po filmo liko toks stiprus įspūdis.
Tiesa, pradėjus skaityti, viskas buvo puiku. Neįprastas siužetas, pernelyg suaugusiojo tonu pasakojanti mergaitė apie savo žudiką. Nužudyta ir išprievartauta Siuzė Salmon, bet kraupių detalių nėra. Šeimos tragedija kuri perteikta švelniai, nukentėjusios mergaitės akimis. Pati knygos mintis įdomi, o pasakojimas keistai ramina. Knygoje aprašomas pomirtinis gyvenimas – rojus, kurį kiekvienas susikuria sau. Mirusieji gali grįžti ir stebėti gyvuosius. Siuzė savajame rojuje turi tai apie ką svajojo būdama gyva, jaučia jai malonius kvapus. Ji susitaiko su savo mirtimi, jaučia liūdesį stebėdama sugniuždytus tėvus, tačiau po truputį pradeda atsiriboti nuo gyvųjų pasaulio, nors ir sunku paleisti savo šeimą. Mergaitė nuoširdžiai džiaugiasi matydama seserį vėl pradedančią gyventi, stebi savo žudiką ir jo gyvenimą su vis kylančia įtampa tarsi pats likimas ruošiasi jam atlyginti už nuskriaustas mergaites.
Ilgėliau skaitant darosi nuobodu. Pirmoji pusė knygos – nuostabu, kiek vėliau skaitant mintys kažkur kitur, sunku susikoncentruoti, nes viskas pernelyg ištęsta. Personažų portretai paviršutiniški, kiekvienas šeimos narys ir net draugai paliesti atskirai, tačiau gilesnių jų jausmų nelabai yra. Ilgainiui tai pradėjo varginti, atrodė lyg vietomis užkabinta viena kita kitokia problema būdinga tik tam tikram personažui, bet palyginus su visu pasakojimu to neužtenka. Pradėjau laukti, tikėjausi netikėto posūkio, dar vieno įvykio, vis prisimindavau filmą, tačiau jis jau atrodo buvo seniai priėjęs pabaigą, o knyga vis tęsėsi ir tęsėsi.
Paprastai man nebūna per ilgų knygų, nebent per trumpos, bet ši neišpasakytai užsitęsusi ir dėlto praradusi tą įspūdį, kurį galėtų sukelti. Neatmetu ir to, kad filmas man asocijuojasi su maloniu prisiminimu, tuo metu atrodė itin stiprus, todėl iš ir knygos tikėjausi kažko panašaus. Beje, filmą mačiau gerokai anksčiau, mažiausiai šešis metus prieš skaitant knygą, tad nenuostabu kad ir mano požiūris ir vertinimas jau kitas.
Obuolys, 2009.
Alice Sebold „Numylėtieji kaulai“
Pomirtinis gyvenimas
