William Peter Blatty „Egzorcistas“
Kuomet pragaras randa kelią pas mus
Ne pirmas kartas, kai aš taip vėlai skaitau siaubo šedevrus. Negaliu paaiškinti ką aš skaičiau ir veikiau ankščiau, kad tik dabar mano rankose atsidūrė „Egzorcistas”. Pradėjau skaityti dieną, nes esu siaubinga bailė. Vėliau, įsiskaičiau ir buvo jau nebesvarbu kas bus skaitant vienai, vakare, nes jau ryte rijau knygos puslapius.
Garsi ir sėkminga aktorė Krisė pasinėrusi į žvaigždės gyvenimą. Vaidyba, vakarėliai, du namų tarnai ir dukros Reganos auklė – moters kasdienybė. Nesėkmingą šeimyninį gyvenimą kompensuoja vaidyba, populiarumas, garsūs draugai ir dukra. Moteris netikėtai gauna išsvajotą pasiūlymą pačiai režisuoti filmą, nors kankinama nepasitikėjimo savo jėgomis, ji priima pasiūlymą, kurio galiausiai vis dėlto tenka atsisakyti. Viskas apsiverčia, kai sunkiai suserga dukra. Tačiau liga pasirodo būsianti kažkas sudėtingesnio ir netelpančio į moksliško, racionalaus paaiškinimo ribas. Romane pasitinka ilgas kelias bandant nustatyti mergaitės ligą. Daug tyrimų, abejonių, baimės ir sunkiai paaiškinamų bei suvokiamų dalykų. Romanas vietomis šiurkštus, keliantis šleikštulį. Puikiai sukurtos įtaigios scenos pasitelkiant grubią leksiką, vaizdingus apsėdimo aprašymus. Detalizuota antikrikščionybė, aprašytas satanizmas, velnio garbintojų atliekamos kraupios apeigos. Visa kas paranormalu taip pat aiškinama ir moksliniu, logišku požiūriu. Atskleidžiama kokių neįtikėtinų dalykų gali žmogaus protas ir, kad tame gali visai nebūti nieko mistiško, kad ir kaip neįtikimai atrodytų iš pirmo žvilgsnio.
Autorius išlaiko įtampą ir intrigą. Nuolat tikėjausi ko nors nemalonaus iš demono, apsėdusio vargšę mergaitę. Ko nors šlykštaus, skaudinančio, šokiruojančio. Atrodo, kad skaitant net galima pajusti tą apsėstos mergaitės kambaryje tvyrantį tvaiką, tą atsirandantį šaltį ir sunkumą, kurį jaučia mama ir jai padedantys žmonės. Personažai tokie tikri, juntama jų vidinė būsena, baimė ir nežinomybė, o šalia ir asmeninės problemos. Romano pradžia nuostabiai susijungia su pabaiga, kurioje tampa aišku, kodėl autorius pasirinko būtent taip pradėti šį kūrinį.
Skaitydama išsėdėjau sofoje duobę, nes kai atsiversdavau, sėdėdavau kol sutemdavo ir nebematydavau teksto arba kol išdžiūdavo akys. Taip taip nuostabus kūrinys. Kraupios detalės, demonai, velnio garbintojai, kelios šalutinės personažų istorijos – tik mėgautis ir mėgautis. Galiu pridurti savo asmeninį nukrypimą romano pradžioje, kai nepavyko atsiriboti nuo siaubo filmų parodijos „Pats baisiausias filmas” ir kaip tikra blondinė kikenau skaitydama apie mergaitę pačiame vakarėlio įkarštyje besišlapinančią ant kilimo. Tiesiog nieko negaliu sau padaryti. Tačiau po šios vietos daugiau neteko atsipalaiduoti, viskas atrodė pernelyg rimta.
Sofoklis, 2017.
William Peter Blatty „Egzorcistas“
