Ransom Riggs „Ypatingų vaikų namai“
Kitas pasaulis
Taigi taigi, pasirodo, tai buvo labai populiari knyga. Tiksliau ne viena knyga, nes yra ir tęsiniai („Kiaurymių miestas“ ir „Sielų biblioteka“). Aš, dažniausiai besiknaisiojanti tarp senų knygų, kaip visada, retai susidomiu tuo kas populiaru, visų plačiai aptarinėjama, todėl ir Ransom Riggs „Ypatingų vaikų namai“ mano rankose atsidūrė netyčia, kai, kaip visada, ieškojau kažko iš siaubo literatūros. Nors perskaičius vienintelis baisesnis romano dalykas tai senos nuotraukos, sukeliančios kažkokį nemalonų pojūtį.
Pradėjus skaityti iškarto darėsi įdomu, o kai pamačiau tas senas, šiurpą keliančias nuotraukas, knyga mane papirko. Pasirodo, nuotraukos autentiškos, autoriaus ilgai ir kruopščiai atrinktos šiai knygai. Netikėta, skaitant pasakojimą apie ypatingų gebėjimų vaiką, rasti ir senovinę, nespalvotą nuotrauką, kurioje pavaizduotas tas vaikas, vizualiai atskleidžiantis savo nepaprastą gebėjimą. Romanas apie nepaprastų gebėjimų turinčius vaikus, daugeliui nematomą kitą pasaulio pusę ir jos paslaptis bei negandas. Šalia mums įprasto gyvenimo egzistuoja ir kitas, kupinas magiškų dalykų. Greta šių stebuklinių įvykių plaukia ir kitos, žemiškos temos: meilė, šeima, pavydas ir konkurencija, sprendimai lemiantys kokiu žmogumi tapsi.
Jau romano pradžioje pagrindinis personažas Džeikobas savo gyvenimą skirsto į dvi dalis: prieš ir po. Viskas prasidėjo nuo senelio Abės pasakojimų. Senelis vaikystėje buvęs toks artimas, kad berniukas įtikėjęs jo stebukliniais pasakojimais, drąsiais žygiais ir pergalėmis prieš nežemiškas pabaisas. Ilgainiui Džeikobas ėmęs galvoti, kad tai tik pasakos, kuriomis jis jautėsi gėdingai ir vaikiškai tikėjęs. Paauglio gyvenimas apsiverčia, kai senelis žiauriai miršta, paskutiniu atodūsiu ištaręs keistus dalykus. Tada prasideda kelionė, privertusi rinktis naują, kupiną veiksmo gyvenimo kelią. Iškyla naujas senelio paveikslas, kuriame visos vaikystėje klausytos istorijos jau nebeatrodo tik pramanytos pasakos, o pats senelis nebe nusenėlis pasakojantis pramanytus dalykus ir pamišęs dėl savo ginklų kolekcijos.
Pabaigus skaityti ir truputį daugiau panagrinėjus atsiliepimus kitų skaitytojų, pasirodo, dauguma romaną įvertino vidutiniškai. Nuomonės, žinoma, buvo pačios įvairiausios. Vieniems istorija nublanko prieš Harį Poterį, kiti nerado naujumo, tretiems istorija netgi atrodė paprasčiausiai pritempta prie nuotraukų. Mano nuomone, tai puikus, neįpareigojantis ir lengvas kūrinys. Tiesa, ir mano buvo tikėtasi kažko daugiau, galbūt rimčiau, ne tik grupelės vaikų, bet kaip ir minėjau, tai tiesiog knyga padedanti atsiriboti nuo kasdienybės. Beje kažkokį kabliuką knyga turi, nes iškarto kibau ir į antrąją dalį.
Alma Littera, 2014.
Ransom Riggs „Ypatingų vaikų namai“
