Banana Yoshimoto „Ežeras“
Lengva istorija apie sunkius dalykus
Visa Azijos kultūra man atrodo tokia menkai pažįstama ir tolima, kultūra svetima todėl ir sunkiai suprantama. Todėl, kiekvieną kartą, kai pasirenku skaityti tokią literatūrą, visada laukiu kažko ypatingo. Šį kartą skaičiau Banana Yoshimoto „Ežerą“.
Pirmiausia tikėjausi to ypatingo su japonišku prieskoniu rašymo stiliaus. Man visada Azijiečių rašymo stilius atrodo toks taupus, kuriame mažai žodžių atskleidžia gilesnius sluoksnius. „Ežeras“ pasirodė būtent toks. Kiekvienas sakinys atrodė toks trapus. Skaitant žavėjo personažų kasdienybė ir joje išplaukiantys stiprūs išgyvenimai bei jausmai. Nakadžima ir Čihiro, tai du jaunuoliai, studentai, vienas kitą pamilę vien iš atspindžių pro langus. Jie išvystė bendravimą per atstumą, užteko žvilgsnių, žinojimo, kad jie tiesiog yra.
Centrinis romano įvykis, tai kelionė pas Nakadžimos draugus. Jau pati kelionė apgaubta paslapties. Draugai tarsi dvasios, visas jų minimalistinis gyvenimas atsiskyrus, šalia nuostabaus grožio ežero, spinduliuoja lengva mistika. Net paprastas arbatos gėrimo ritualas atrodo ypatingai, Čihiro mėgaujasi kiekvienu gurkšniu, kvapu, net skonis atrodo kitoks, skanesnis, nors tai paprasčiausia juodoji arbata. Kelionė pas draugus ne tik atskleidžia praeitį, bet ir nurodo tolimesnį kelią. Ežeras saulėtą dieną atspindi saulę ir atrodo tarsi pats spinduliuotų, apniukusią dieną ir ežeras slepiasi rūke, keičiantis metų laikams, ežeras nuolat supamas tyros gamtos, kuri keičiasi pagal nenutrūkstantį ciklą. Ežeras įgauną simbolinę prasmę, man jis susitapatino su žmogaus vidumi, kaip jausmus, ir apskritai gyvenimą veikia aplinka, įvykiai.
Aprašyta rami, netgi pasyvi meilės istorija. Lėtai ir atsargiai įsimylintys žmonės, jų paprasta kasdienybė ir skirtingos asmenybės leidžia atsiskleisti jų bendrumui – jautrioms sieloms. Graži ir neįprasta meilės istorija, atskleidusi jaunų žmonių praeitį ir joje užslopintus prisiminimus, nenustojusius graužti vidaus ir trukdančius gyventi toliau.
Prasminga, bet tuo pat metu ir lengvai skaitoma, gili ir paprasta knyga. Kaip ir perskaičius Korėjiečių Han Kang „Vegetarę“, taip ir su šia knyga, net pasijaučiau, kad per greitai perskaičiau, liko jausmas, kad galėjau išskaityti kažką daugiau. Knyga trumpa, rašymo stilius lengvas ir tuo pačiu rimtas, todėl jaučiu, kad tai reikalauja lėto skaitymo, kuris leidžia pajusti tą gyvenimo mistiškumą ir žmogaus vidinius konfliktus bei išgyvenimus per kasdienybę.
Alma Littera, 2015.
Banana Yoshimoto „Ežeras“
