Gabriel Garcia Marquez „Patriarcho ruduo“
Visagalis diktatorius
Pirmoji pažintis su magiškojo realizmo pradininku Markesu nebuvo lengva, „Šimtą metų vienatvės“ skaičiau ilgai ir lėtai, buvau net pasiklydusi tekste, bet vis tik likau sužavėta. Praėjus keleriems metams, bibliotekos lentynoje mane pasikvietė kitas autoriaus kūrinys: „Patriarcho ruduo“.
Diktatoriaus gyvenimas tiesiog liejosi per knygos puslapius. Neregėtas ilgaamžiškumas, tikėjimas savo supergaliomis, gyvenimas nepaprastuose rūmuose. Visa atmosfera pripampusi patriarcho galios ir didybės, o greta skurde skęstanti tauta.
Aprašomas diktatoriaus gyvenimas iki paskutinio atodūsio. Amžinas nepasitenkinimas, siekis visko daugiau: turtų, valdžios, didybės. Tačiau niekas nekompensuoja meilės trūkumo, žmonių, kuriais galėtų pasitikėti ir būti draugais, ne tik juos valdyti. Patriarchas visada laimi, jis visada teisus, visada viską gauna, ar tai būtų moteris ar materialios gėrybės. Visko turėjimas neatneša laimės, viskas veda į dar sunkesnius išgyvenimus, nuolatinį ieškojimą, nuolatinį nepasitenkinimą. Manėsi užvaldęs ir apkvailinęs tautą, bet gyvenimo pabaigoje atsiduria kitoje, kvailinamųjų pusėje. Visą gyvenimą skyrė išlikimui valdžioje, netgi susitapatino su Dievu, jautėsi turįs galių ne tik valdyti tautą, bet ir gamtos dėsnius, priversti atsitraukti lietų, užleisti marą, gydyti raupsuotuosius, gražinti regėjimą neregiams, žodžiu, diktatorius visagalis. Puoselėtas diktatoriaus mitas vis viena žlunga, po mirties tauta švenčia, ir, pagaliau, nuoširdžiai.
Kūrinyje netrūko pompastikos, kurioje skendo patriarchas ir šalia pertekusio gyvenimo reiškiasi gryna opozicija, vargšų tauta, kvartalai kuriuose nesiliauja šunų pjautynės, sunkūs darbai, moterys parsiduodančios iš nevilties. Surinkti didžiausi kraštutinumai sukuria hiperbolizuotą diktatūros vaizdinį, puikiai atspindintį problemas ir tautos sunkumus gyvenant tokio režimo šalyje.
Knyga, reikalaujanti lėto skaitymo, susikaupimo iš kurio plaukia mėgavimasis kūriniu. Nemėgstu visko kas eiliuota, todėl pirmieji puslapiai mane trikdė, bet neilgai trukus knygos lapai atrodo patys pradėjo plaukti tarp mano pirštų.
Gabriel Garcia Marquez „Patriarcho ruduo“
Magiškasis realizmas
