Hannah Kent „Gerieji žmonės”
Prietarų vaidmuo žmogaus pasaulio suvokime
Rankose pačiupinėjus knygą, atrodo, kad joje nieko negali būti negero, toks šviesus su auksiniu lapo gyslų raštu, atrodo negali turėti tokio niūraus vidaus. Klydau, knyga žiauri. Tai nereiškia, kad ji prastai parašyta, neįdomi ar neverta skaityti. Priešingai, tai labai gera knyga, tik apie tamsius dalykus, tiksliau tamsuolišką žmonių pasaulio suvokimą, dideles baimes ir su tuo koreliuojančius papročius.
Romanas apgaubtas mistikos, kurios iš tiesų nebuvo, nebent tik žmogaus galvoje. Žmonės aklai tikėjo blogais ženklais, kiekvienam įvykiui sukurpdavo neįtikėčiausius paaiškinimus. Tiesa, visa tai kas kėlė šiurpą tuometiniams gyventojams, galima logiškai paaiškinti, tačiau tuomet visas pasaulis atrodė kitaip surėdytas. Hannah Kent įtaigiai atskleidžia tuometinę kasdienybę, kaimelio žmonių problemas ir keistus jų sprendimo būdus. Žmogaus pasaulis priklauso nuo prietarų ir netgi išsiugdytų baimių dėl nežinojimo. Labai svarbi kaimo bendruomenės narių nuomonė, neišsiskirti, būti tokiu, kaip visi. Knygoje pasakojama vienos šeimos tragedija, palietusi viso kaimelio gyvenimą. Gvildenamos mirties, atsakomybės, baimės temos, mažos kaiminystės problemos ir per tai atskleidžiamas bendras 19 a. pradžios gyvenimo ritmas ir būdas.
Dabar retas žmogus tiki galybe prietarų, vos tik kas nesispjaudo per petį, nepuola belsti medžių, apskritai, nedaro dar kokių keistų gestų, ritualų. Nors pati nesu prietaringa, bet greitai priimu kitų emocijas ir užsikrečiu ta baime, kylančia dėl prietarų. Kartais, kai matau baimės apimtus žmones, dėl to, kas neva gali nutikt tam tikrom aplinkybėm, pati nejaukiai jaučiuosi, bet kaži ar pulčiau elgtis pagal papročius. Matau, kaip žmonės įsikibę tamsių minčių ir baimės, dalykus kurių nesupranta, nesistengia moksliškai aiškinti, nes paprasčiau atlikti tai ką jau senų senovėj darė žmonės. Tokia jau susiformavusi sąmonė. Nelipu ant šulinio ne todėl, kad kažką blogo tai reiškia, tiesiog bijau kaip koks teletabis pliumptelti žemyn į kanalizaciją. Juodai katei perbėgus kelią visada juokiuosi ir kalbu apie savo katytę, kuri namuose man visada laksto skersai kelio ir vietoj nelaimių atneša meilę ir draugystę. Žinoma, nejauku kai prietaringas žmogus puola į paniką, prisikuria blogiausių ateities scenarijų, piktinasi, kad netikėdama prisišauksiu dar daugiau bėdos, bet tai tik niūrios emocijos, jos praeina. Nenuostabu, kad praeituose amžiuose, kai žmones informacija pasiekdavo vėžlio žingsniu, o protus valdė arba bažnyčia, arba pagonybė, reikėjo kokių nors saugumą suteikiančių ritualų. Noras jaustis bendruomenės nariu, tokiu pat kaip visi, galėjo privesti iki beprotiškiausių pasirinkimų.
Jau esu minėjusi, kad ši knyga buvo iš tų, kurias skaitau taupydama. Taip elgiuosi kai noriu kuo ilgiau pasimėgauti kūriniu, skaičiau lėtai, leidau sau ilgiau apgalvoti, pasigilinti į man naujus minimus žodžius. Įtaigi, apipinta mistikos aura, knyga, atskleidžianti 19 amžiaus kaimelio problemas, gyvenimo ypatumus ir pasaulio suvokimą.
