Peter May „Juodasis namas”
Praeitis kyla iš slapčiausių sielos kertelių
Kaip dažniausiai būna, taip ir ši knyga iš bibliotekos, kurios anotacija man sukėlė mintis apie šiurpius dalykus, besislepiančius šio detektyvinio romano puslapiuose. Man niekada nebus per daug siaubų. Nesvarbu, kad dabar pavasaris lyg vasara ir reikėtų romantikos, bet niekas neatitrauks manęs nuo visko kas tik turi kažką baisaus.
Pirmiausiai norisi paminėti, kad romano centre žmogaus praeitis, ir jos sąsaja su dabartimi, o ne žmogžudystė. Per žmogaus nužudymo tyrimą atsiskleidžia pagrindinio herojaus praeitis, iškeliamos į viršų seniai pamirštos nuoskaudos, išnyra giliai slėptos praeities klaidos. Viskas rutuliojasi gimtojoje saloje, iš kurios būdamas jaunuolis laukė nesulaukė galėsiąs ištrūkti. Po daugelio metų grįžus, praradus susikurtą naują gyvenimą, per kelias savaites visas pasaulis vėl verčiasi aukštyn kojomis.
Atvirai kalbant, įpusėjusi pusę knygos, buvau nusivylusi. Nei detektyvas, nei siaubo. Negaliu sakyti, kad man nepatiko, nes buvo įdomu, įsijaučiau į siužetą ir taip liūdėjau dėl nelaimingos pirmosios meilės, dėl sunkumų, kuriuos patiria jaunuoliai ir vėliau, jau suaugę, vėl viską išgyvena. Viskas būtų lyg ir nieko, bet pabaiga pribloškė, ne dėl kokio netikėtumo, o dėl pernelyg stipraus bandymo šokiruoti, bet gavosi toks netikrumas, beviltiškas noras sukurti įspūdingesnę pabaigą. Pritrūko tada bent jau tikroviškesnių emocijų, stipresnių išgyvenimų, nes viskas taip paviršutiniška ir lengvai pergyventa, nors žmogus po tokių žinių ir suvokimo turėtų būti smarkiai sugniuždytas.
Nesu labai gudri ir skaitydama retai numatau kas bus žudikas, bet štai pagaliau ir man nuskilo atspėti žudiką. Todėl drįsčiau teigti, kad rimti detektyvų fanai šį kūrinį prarytų ir net nepajustu tikro jaudulio. Mano lūkesčiams patenkinti truputėlį pritrūko detalių, gilumo ir siaubo, bet sužavėjo tamsumas ir žmogaus vidinis gyvenimas.
Vilnius: 2016, Alma Littera.
Peter May „Juodasis namas”
Trileris.
