Michel Bussi „Juodosios lelijos”
Tapybiška kriminalinė istorija
Vienas iš auksinio proto dalyvių gavo paguodos prizą – „Juodąsias lelijas“. Vat tada ir užsimaniau perskaityti šią knygą. Luktelėjau bibliotekos eilėje ir perskaičiau.
Galbūt kaltas itin karštas pavasaris šiais metais, bet knyga tiesiog ištirpo mano rankose. Skaičiau ir namie, ir lauke, nes buvo malonu visur atsivertus knygą panirti į lengvą, bet ne prėską, kriminalinę istoriją, kurios veiksmo vietą, net veikėjus mačiau kaip paveiksle, lengvais, bet skubiais bei spalvingais potėpiais. Trys skirtingos moterys, kodėl jos svarbios ir kas jas sieja? Jų paslaptys ir intrigos, žmogžudystės ir kasdienybė, turistai ginkluoti fotoaparatais, menininkai savo drobėse besisiamiantys įkvėpimo ir vietiniai gyventojai: viskas vyksta mažame Živerni kaimelyje. Ar žinojote, kad kadaise čia gyveno garsiausias impresionistas Klodas Monė?
Perskaičius, drįsčiau teigti, kad liko pasikultūrinimo pojūtis. Esu kiek apleidusi savo aistrą – tapybą, todėl čia man buvo šiek tiek įkvėpimo vėl kurti, vėl bandyti man naujus stilius, konkrečiai – gaudyti akimirką, drobėje atvaizduoti momento spalvas ir nuotaiką, nes iki šiol vis nedrįsau išeiti į lauką su savo teptukais ir dažais. Galbūt „Juodosios lelijos“ mane taip sužavėjo, dėl mano meilės tapybai, bet knygoje yra kur kas daugiau. Išskirčiau siužetinę liniją: mane stebino, kartais skaitydama jaudinausi, vis spėliojau kas bus. Pasakojimas toks lengvas ir kartu jausmingas, nepaisant kraupių įvykių.
Tikiu, kad gera knyga gali ne tik sudominti savo turiniu, išskirtine istorija, bet ir visomis meninėmis priemonėmis pažadinti skaitytoją, priversti mąstyti ir svajoti. Michel Busi savo romanu sukrutino mano pasaulėlį.
Michel Bussi „Juodosios lelijos”
Detektyvas, menas.
