Anželika Liauškaitė „Moteris. Tu – mano mūza: toms, kurios kuria savo laimę ir įkvepia kitus būti laimingus“
Džiaugtis
Paprastai neskaitau tokių knygų, atvirai, tai labai abejoju ar esu ką nors panašaus skaičiusi. Tiesiog beviltiškai ieškojau paguodos. Kaip man dažnai būna, bibliotekoje knygą išsirinkau pagal viršelį. Jis toks moteriškas, šviesus, pagalvojau, kad viduje tiesiog privalo būti pozityvių minčių.
Dažnai girdžiu, kad tokios knygos lėkštos, paviršutiniškos, patys tekstai neturi nei originalumo, nei savitos žinutės. Jeigu tai būtų tiesa, mano nuomone, tai nereiškia, kad knyga bloga. Būtent tada, kai atrodo jog pametei save, savo tikslus, džiaugsmą, kai visai nebeliko jėgų, reikalingos tokios knygos. Kurios leistų lengvai plaukti tekstu, pasigaudyti gražių minčių ir paprastumo.
Vėlai vakare atsiverčiau knygą, tik pavartyti. Pavartymas baigėsi tik viduryje knygos. Gėrėjausi tuo, kaip sudaryta knyga. Laiškai. Nuotraukos. Skirtingi šriftai. Žaismingas autorės stilius. Aptariama kasdienybė ir vidinis gyvenimas. Jausmai. Viskas taip artima, gyvenimiška ir taip paprastai, lengvai parašyta, nejučiomis tik įsiliejau į tuos laiškus be jokio nuovargio ar įtampos. Neneigsiu, gan skeptiškai žvelgiau į šią knygą, bet buvo įdomu perskaityti pačiai. Skaitydama visada įsijaučiu į knygą, jei taip galima sakyti, stengiuosi pajusti visumą, tai ką spinduliuoja knyga. Kol pasiekiau paskutinį puslapį jau buvau atradusi sau šį tą artimo ir įdomaus.
Negaliu sakyti, kad perskaičius gavau kažką didelio ir ypatingo, bet aš atsikvėpiau. Man pasidarė lengviau, svarbiausia, gavau tai, ko ieškojau. Kas man padėtų nurimti, atsipalaiduoti ir ramiai apmąstyti ką darysiu toliau. Kartais būtent to ir reikia. Neieškoti kažko svarbaus, prasmingo aukščiausiais lygmenimis, bet būti savimi, leisti mėgautis paprastumu.
Vilnius: 2017, Obuolys.
Dažnai girdžiu, kad tokios knygos lėkštos, paviršutiniškos, patys tekstai neturi nei originalumo, nei savitos žinutės. Jeigu tai būtų tiesa, mano nuomone, tai nereiškia, kad knyga bloga. Būtent tada, kai atrodo jog pametei save, savo tikslus, džiaugsmą, kai visai nebeliko jėgų, reikalingos tokios knygos. Kurios leistų lengvai plaukti tekstu, pasigaudyti gražių minčių ir paprastumo.
Vėlai vakare atsiverčiau knygą, tik pavartyti. Pavartymas baigėsi tik viduryje knygos. Gėrėjausi tuo, kaip sudaryta knyga. Laiškai. Nuotraukos. Skirtingi šriftai. Žaismingas autorės stilius. Aptariama kasdienybė ir vidinis gyvenimas. Jausmai. Viskas taip artima, gyvenimiška ir taip paprastai, lengvai parašyta, nejučiomis tik įsiliejau į tuos laiškus be jokio nuovargio ar įtampos. Neneigsiu, gan skeptiškai žvelgiau į šią knygą, bet buvo įdomu perskaityti pačiai. Skaitydama visada įsijaučiu į knygą, jei taip galima sakyti, stengiuosi pajusti visumą, tai ką spinduliuoja knyga. Kol pasiekiau paskutinį puslapį jau buvau atradusi sau šį tą artimo ir įdomaus.
Negaliu sakyti, kad perskaičius gavau kažką didelio ir ypatingo, bet aš atsikvėpiau. Man pasidarė lengviau, svarbiausia, gavau tai, ko ieškojau. Kas man padėtų nurimti, atsipalaiduoti ir ramiai apmąstyti ką darysiu toliau. Kartais būtent to ir reikia. Neieškoti kažko svarbaus, prasmingo aukščiausiais lygmenimis, bet būti savimi, leisti mėgautis paprastumu.
Vilnius: 2017, Obuolys.
Anželika Liauškaitė „Moteris. Tu – mano mūza: toms, kurios kuria savo laimę ir įkvepia kitus būti laimingus“
