Virginia Woolf „Savas kambarys“
Moters, rašytojos, vaidmuo skirtingais laikmečiais
Jau seniai Virginijos Woolf „Savas kambarys” laukė savo eilės mano skaitytinų knygų sąraše. Bibliotekoje nustebau pamačiusi knygos formatą: tilpo net į mano rankinę, nors ten niekas netelpa.
Moteris menininkė, rašytoja ir jos vaidmuo skirtingų laikmečių visuomenėje. Nuo raganos iki beprotės. Net priklausymas skirtingiems luomams, skirtingai skyrė rašančias moteris. Moters opozicija vyrui, kaip vertintas rašantis, apskritai, kuriantis vyras, ir moteris. Per pasakojimą juntamas ir moterų susierzinimas, neviltis, kartais susitaikymas, o kartais gaivališkas pasipriešinimas. Viskas taip lengvai nuoseklu, apipinta pavyzdžiais ir tiesiog dvelkia nors ir tamsia, bet tikra, ryškia tų laikų aura.
Atskirų moterų kova, ar tai asmeninė, kai aukštuomenės damos rašė sau, ar siekis būti lygiai su vyrais ir įrodyti, kad moteris taip pat gali kurti tikrąjį meną. Per skirtingas moteris, atsiskleidžia bendrumas, vienas tikslas. Rašančiosios nepabūgo tapti atstumtosiomis, idant galėtų būti lygios su vyrais.
Sunku įsivaizduoti laikus, kai lytis apspręsdavo kuo gali būti, ką gali daryti, o ko ne. Kai galbūt pražuvo begalė talentų, prarasta begalė neparašytų nuostabių kūrinių, vien tik todėl, kad moteris neva negalinti kurti tikro meno.
Užvertus paskutinį knygos puslapį, pirmas jausmas aplankęs mane: kodėl tik dabar perskaičiau šią feministinę esė? Galbūt kažkada mano rankose ji jau buvo, bet nieko nepamenu. Pasilikau prie minties, kad knyga palietė mane pačiu laiku. Mažutė, bet protinga knyga, leidusi vėl patikėti savimi.
Vilnius: 1998, Charibdė.
Virginia Woolf „Savas kambarys“
Feminizmas, feministinė esė.
