Gin Phillips „Baimės karalystė”
Koks trileris ir dar mano rankose. Visada ne itin mėgau įtempto siužeto, tokio „šaudo gaudo” tipo kūrinius. Eilinį kartą tas viršelis taip masino. Be to, knyga apibrėžiama kaip psichologinis trileris, o kur žodis psichologinis ten jau mano nosis lenda. Negalėjau nepastebėti tiek daug nusivylimo šia knyga, nesigilinau kas ten negerai, norėjau pati įvertinti be tiek daug išankstinių nuostatų.
Nuo viršelio karuselių skaitytojas nukeliamas į zoologijos sodą, nuošalią vietą medžių apsuptyje pas mamą su sūnumi. Ramu, mama Džoana vis nuklystanti mintimis prie nebaigtų darbų, žaidžiantis berniukas, atakuojantis klausimais. Primiršta laiko nuovoka, kad zoologijos sodas jau užsidaro ir neskubantis eiti Linkolnas tampa lemtingais veiksniais, nes pasiekus išėjimą ten jau spėta pasidarbuoti kažkokių šaudančių pamišėlių. Greita Džoanos reakcija padeda išvengti staigios mirties ir veda į tolesnę kovą už savo gyvybes. Teritorija didelė, atrodo slėptis kampų daug, galima lėkti palei tvorą ir surasti plyšį, o gal kam nors reikalinga pagalba, bet reikia galvoti ir apie sūnų. Besiblaškant tarp pasprukusių laukinių gyvūnų, kažkur aukų ieškančių žudikų su išsigandusiu vaiku ant rankų situacija ir sudėtingėja, kai Linkolnui reikia tai pavalgyti, tai į tualetą, o tokie paprasti kasdieniai dalykai stumia į dar didesnį pavojų. Kelios valandos tamsoje, pasitikint tik savo sprendimais ir nuojauta ir staigi pabaiga, priversianti pasukti galvą kas tiksliai atsitiko.
Apskritai, knyga nėra nei siaubingai neįdomi, nei ištempta kaip neretai būna su trileriais, kad sukasi kaip užstrigus plokštelė tampydama nervus ir nieko naujo nepasakydama. Kelios valandos laukimo tamsoje, slapstymosi ir daug minčių. Kaip pasielgti situacijoje, apie kurias paprastai girdime per žinias, pagalvojame kaip baisu, bijomės papulti ir patys, kartais esame pagalvoję ką darytume, bet kai tave ima ir įmeta į tą sumaištį, neapsakomą baimę, kai kovoji už savo gyvybę ir nėra teisingo būdo užtikrinančio, kad išgyvensi. Bėgti ar tūnoti pasislėpus, ką sakyti mažamečiui vaikui? Žmogus blaškosi ne tik fiziškai, bet ir mintyse. Jų daug, jos kursto baimę, gali neleisti blaiviai mąstyti, bet gali ir suveikti priešingai, imti ir veikti greitai, logiškai. Negaliu nepaminėti, kad be galo erzino atpažintas šiuolaikinėje visuomenėje labai gajus ir įkyrus supermamytės tipažas.
Perskaičiau knygą, perskaičiau anotaciją ir viskas aišku pasidarė, kodėl tiek daug nusivylusių žmonių šiuo trileriu. Arba kažkas labai norėjo anotaciją paaštrinti, arba neskaitė knygos. Kokiems jau ten baisiems dalykams ryžtasi mama, siekdama apsaugoti vaiką? Ogi nieko ypatingo, nieko smarkiai sukrečiančio. Taip, situacija tragiška, visi bijo, visi kovoja už savo gyvybę, bet siužetas neturi kažko išskirtinio, kas nebūtų jau girdėta ir matyta. Nenuostabu, kad tokia knyga gali nuvilti, kai tikiesi vieno, o skaitai kitą.
Baltos lankos, 2017.
Gin Phillips „Baimės karalystė”.
