Hermann Hesse „Vidinis turtas”
Pradedama autoriaus gyvenimo akimirkomis. Ryškūs vaikystės prisiminimai, paremti detalėmis. Pavyzdžiui, statulėlė, kuri vaikui žadina vaizduotę, namai, ta vidinė erdvė, pilna kvapų, garsų. Senelis prisiminimuose išlikęs kaip simbolis - autoritetas, visažinis ir išmintingas. Trumpai tariant, prisilietimas prie autoriaus vaikystės per artimą erdvę.
H. Hesse domėjimosi sritys formuojasi vaikystėje, vėliau jos plėtojamos, atsiranda naujų krypčių. Nuolat ieško savęs. Bando pamaitinti sielą dirbdamas knygyne, antikvariate. Visur atsiranda nepasitenkinimas, mylima veikla nublanksta ir nebetenkina.
Svarbus žmogaus ryšys su gamta. Reikia mokėti sustoti, neskubėti ir atrasti grožį bei gebėti juo pasimėgauti. Tarp namų dangus matosi, o žmonės vis tiek nesugeba prilėtinti tempo ir žvilgtelėti viršun.
Autoriaus lyrinis subjektas svajoja apie prieglobstį. Svarsto kas tai yra, ar tam reikia prabangios vietos ar užtenka kapo duobės. Galbūt žmogui vis viena būtų negana, net ir atradus tą vietą? Visur ieško vidinės ramybės, bando suprasti savo esybę ir santykį su pasauliu. Svarsto apie žmogaus sielą. Kodėl išsilavinę miesto žmonės ją slepia po tuščiais, bet mandagiais žodžiais?
Skaitydama nuolat dariau pertraukas apmąstymams. Kiekviena esė tai pamąstymas sau. Apie save ir savo santykį su pasauliu. Vidus ir išorė. Kaip tai veikia, kodėl žmogus toks.
Rašau ir jaučiu, kad negaliu pasakyti esmės kuri lieka skaitant H. Hesse. Einu žodžiais aplink ir neprieinu. Jaučiuosi taip arti, bet viskas viduje. Reikia pačiam skaityti ir klausytis autoriaus žodžių, kurie kuria tą reikšmę.
Vaga, 2016.
Hermann Hesse „Vidinis turtas”.
