Ričardas Gavelis „Paskutinioji žemės žmonių karta”
Kaip aš džiaugiausi parsinešusi dar vieną ir dar neskaitytą R. Gavelio romaną namo. Padėjau prie kitų Gavelio knygų, naują, žinoma, su balandžiu viršelyje. Ir ką? Pradėjau taupyti. Negaliu pasakyti kas man yra su autoriaus kūryba ir ką darysiu perskaičiusi paskutinį dar mano neskaitytą romaną „Paskutinioji žemės žmonių karta“. Negaliu paaiškinti kas mane taip veikia. Tas mano besaikis ieškojimas kažko slapto, įprasminto sekso scenose, personažuose, kurie lyg atgimsta visuose romanuose, tik kiek kituose pavidaluose, skirtingais vardais, bet jų vidus... jis vis tiek ištrykšta. Ir Vilnius su tais balandžiais. Pilka, viskas pilka. Nepabėgsi nuo to. Net ir kitame mieste, kitoje šalyje bet kada viskas ims ir virs Vilniumi, su savo gyventojais ir pilkuma.
Paskutiniąjame romane yra kažkokia nuojauta. Lietuva nepriklausoma, bet vis tiek pilka ir be veido. Žmonės nesupranta ką daryti su laisve? Ar jie bent žino kas tai yra ir ką su ja veikti?
Septyni avatarai. Skirtingos ir tuo pačiu persipynusios istorijos. Žmogaus gyvenimo kelias Vilniaus gatvėse. Negalėjimas ištrūkti. Būdamas kitoje šalyje, žmogus jaučia Vilnių, jo spalvas ir kvapus. Ta tokia beprotiška emocija, kurią sukelia ypatingi gyvenimai ir įvykiai.
Prie šio romano dar sugrįšiu. Taip pat kaip prie literatūrinės bombos „Vilniaus pokerio“. Tai nėra lengva literatūra, matau, kiek daug žmonių nesupranta kaip galima mėgti autoriaus kūrybą, man pačiai sunku padoriai aprašyti tai ką perskaičiau. Pamenu kaip studijų laikais džiaugiausi kai teko interpretuoti Gavelio kūrinį ir tada taip nusigrybavau todėl dabar atsargiai pamečiau tik kelias mintis. Skaitykite ir patys papulkite į homo sovieticus pasaulį.
Tyto Alba, 2019.
Ričardas Gavelis „Paskutinioji žemės žmonių karta”.
