Saša Sokolov „Durnių mokykla“
Mėgstantys rusų literatūrą mane supras, kokie tai ypatingi tekstai. Nusiteiki ir skaitant pasileidi į kitą pasaulį, sukurtą ypatingos autoriaus kalbos ir minčių bei skaitymo metu kylančių vaizdinių ir jausmo.
„Durnių mokykla“ tai kūrinys, kurį reikia jausti, mėgautis istorijomis, kurios neretai išsiveržia pro realybės ribas, istorijomis, kurios mainosi, būtos ir nebūtos.
Susidvejinusios asmenybės pasaulis. Prisiminimai, aplinkos stebėjimas, pokalbių dalys. Vieną mintį užgožia kita, jos persipina, grįžta atgal, tada vėl pasimeta laike ir vėl stoja į vietas. Atsiskleidžia kas tikra, o kas pasirodo net neegzistavo. Žmonės kalbasi ir nesvarbu, kad vienas iš jų jau miręs.
Berniuko gyvenimas surinktas iš nuotrupų. Berniuko iš durnių mokyklos. Tiksliau būtų sakyti, dviejų berniukų, kurie dalinasi vienu kūnu. Pasakojimas, kurio nėra, tik vaizdiniai, pokalbiai, akimirkos, žmonės, prisiminimai. Esam čia ir staiga mes jau kitur. Galiausiai pasirodo, kad to net nebuvo, kad žmogus su kuriuo kalbėta miręs. Trapūs, liūdni prisiminimai, skaudžios patirtys ir nuolatinė kova su psichine liga. Šizofrenija sunkina sergančiojo gyvenimo kokybę, jo galimybę rinktis karjerą, mylimąją. Skaitant tiesiog liejasi neviltis ir nežinomybė dėl savo gyvenimo, kurio dalies toks žmogus nuolat nežino: „<…> aš, kur beeitum, sekiau tave, ir kartkartėmis man pavykdavo su tavimi susilieti viename poelgyje, bet tu iškart išvydavai mane, vos tai pastebėjęs, ir man vėl darydavos neramu, netgi baisu.”
Ar jaučiate kaip autorius perteikia jausmą: „O mes, ką mes atsakysim savo vargšei motinai? Reikia jai pasakyti taip: deja, mama, deja.” Pakartojimas liūdesį ir nusivylimą gilina. Visas tekstas toks švelnus ir išreiškiantis jausmus. Skaičiau lyg įsupta, apgaubta kalbos.
Pridurčiau, kad gausu aspektų iš sovietinio pasaulio. Žmonių elgesys, jų darbai ir pareigos, santykiai, mentalitetas – visa įsišaknijusi sistema liečianti kiekvieną individą. Žmogus vertinamas pagal darbe užimamas pareigas, nuolatinės apkalbos ir vaizdžiai aprašomi kraštovaizdžiai, sodo nameliai, geležinkelis, ežeras.
Kūrinys, kuriame telpa tiek daug, jog skaitant ir perskaičius neįmanoma užversti knygos ir likti nepaliestu vidumi. Kiek kyla aliuzijų ir apmąstymų. Pavyzdžiui, kodėl vienos detalės svarbios, o kitos, tai yra tai nėra? Tas pats vaizdas matomas skirtinga perspektyva, ryškinami skirtingi patyrimai ir vaizdiniai.
Vaga, 2019.
Saša Sokolov „Durnių mokykla“.
