Stefan Ahnhem „Beveidės aukos“
Susuko mintis siužetas. Kelis kart patikėjau dėl žudiko ir likau apgauta. Puiku, nes netikėtumas ir įtampa neleido atsipalaiduoti. Nebuvo laiko savo apmąstymams ir spėlionėms, nes tempas žėrė vieną įvykį po kito.
Pridurčiau, kad pasakojimas detalus ir vaizdingas – toks kinematografiškas. Aukos nukankintos, vaizdiniai ryškūs ir šokiruojantys. Išradingas ir atidus detalėms žudikas, vedžiojantis tyrėjus už nosies ir keliantis siaubą visuomenei, ypač vienai, seniai mokyklą baigusiai klasei.
Asmeninis nuklydimas skaitant – visada paperka tie personažai, kurie turi panašių bruožų ir interesų: „Būdama maža ji mėgdavo lankytis šioje bibliotekoje. <...>. Žiūrėdavo vaikiškus spektaklius ir filmus buvo perskaičius beveik visas knygas iš jaunimo literatūros skyriaus. Valandos tiesiog skriete skriedavo, nė viena sekundė nebuvo nuobodi. Kartkartėmis leisdavosi į atradimų kelionę po didijį pastatą, sudarytą iš kelių korpusų, – netikėčiausiose vietose galėdavai atrasti duris, vedančias į kokią visiškai naują, dar nematytą patalpą.“ Kur dar filmų, dainų pavadinimai ir ištraukos nukeliančios į savo pačios paauglystę.
Kraupumo ir žiaurumo yra, intriga sukurta, tyrėjas su savais principais ir taisyklėm – geras trileris. Prisėdi ir palieki savo kasdienybę už knygos puslapių ir dalyvauji žudiko paieškose.
Baltos lankos, 2018.
Stefan Ahnhem „Beveidės aukos“.
