Elizabeth Strout „Aš esu Liusė Barton“
Dar vienas pavyzdys, kodėl negalima visko absoliutinti. Visada kartojau, kad nemėgstu, mane erzina tie knygų aplankai ir man jie nepatiks tik nuolat kels nepatogumą, bet imu ir visą tiradą švelninu kai pasitaiko toks aplankas su skyle ir ne bet šiaip sau skyle – ten langas. Pro jį matosi pastatas, į kurį pro ligoninės palatos langą žvelgia komplikacijas patyrusi moteris priversta ligoninės lovoje pasilikti ilgiau ir sveikti. Mėgstu kai knyga būna tokia išpildyta, kaip čia, kai viršelis ne tik estetiškas, bet ir susijęs su turiniu.
Turinys atrodo lengvas, nes skaitant tie puslapiai tiesiog tirpsta, bet tais paprastais dialogais sudarytas tekstas kartu atskleidžia žmogaus vienatvę, baimes, slepiamus vidinius išgyvenimus.
Kalbasi dvi moterys. Mama su dukra, jau taip pat tapusia mama. Sudėtingai parašiau, nes ir tekstas toks, lyg ir lengvas, bet tai kas pasakoma, kokie prisiminimai kyla, moterų požiūris – tai ne lengva. Tai gyvenimas: tikras, sunkus, kupinas pasirinkimų ir kovos.
Nenorėjau skaityti po mažą skyrelį, norėjosi prisėsti ir skaityti, neatsitraukti. Kaip sulaikius kvėpavimą besistengiant ilgiau nekvėpuoti, pradeda trūkti oro ir jau jauti, kad bet kurią akimirką įkvėpsi, taip ir su šia knyga, negali sustoti, nes baisu nutraukti tą skaitymo metu atsirandantį jausmą, leidžiantį priartėti prie tų moterų, jų intymių akimirkų, kur tvyro keista įtampa ir liūdesys. Atrodo sustojus vidury knygos nutrūks kažkoks ryšys ar bus prarasta emocija ir knyga nebeteks savo įspūdžio. Taip ir perskaičiau visa įsitempusi.
Autorės rašymo stilius išsiskyrė mano paskutiniu metu skaitytų knygų kontekste, likau sužavėta, tokia paprastais žodžiais papasakota istorija gebanti giliai užkabinti.
Balto, 2017.
Elizabeth Strout „Aš esu Liusė Barton“.
