Virginija Kulvinskaitė „kai aš buvau malalietka“
Sudomino reklama kurioje autorė kvietė į savo naujos knygos pristatymą. Pirmąkart nenugirdau pavadinimo, o antrąkart sušmėžavus reklamai tas pavadinimas taip įkyriai prilipo. Paskui, negalėjau patikėti, kiek populiarumo sulaukė! Išsiskyrė dvi skaitytojų stovyklos, vieniems patiko – kiti baisėjosi.
Pradėjau skaityti. Pirmąją knygos dalį tiek visi aptarinėjo, jau maniau bus sugadintas skaitymo džiaugsmas, bet nieko. Malalietka pasirodė tokia visko prigrųsta. Pradėjo rodytis, kad specialiai pririnkta tokių aštresnių veiksmų ir išgyvenimų, bet kuo toliau tuo labiau viskas dėliojosi ir tie kartais drastiški gyvenimo sprendimai pasirodo esą savo vietoj. Surinkti vieni stipriausių įvykiai galinčių nutikti paauglei. Psichologišai sunkūs sprendimai, traumuojantys įvykiai, sudėtingas bendravimas, bet nėra vertinimo blogai ar gerai, gyvenimas tiesiog vyksta, pasekmes priimi pats ir judi toliau.
Autorė taip švelniai laipsniuoja malalietkos formavimąsi per visus tuos pasirinkimus ir keisdama rašymo stilių. Prasideda viskas kiemo peripetijomis, draugystėmis, tada sprogsta įvykių virtinė, kad norisi papurtyt tą malalietką, kad pagalvotų, nu ir ką, atrodo, kad ji pagalvoja. Paaugliškos mintys, dažnai nerišlios, kupinos irzlumo, virsta sakiniais mąstančios, protingos, bet vis dar nutrūktgalviškos asmenybės mintimis. Jau suaugusi svarsto kaip pati išgyveno kai jau kita karta gyvena kitokiomis, paprastesnėmis, lyg ir lengvesnėmis sąlygomis. Tiesa, buvo protrūkių, pavyzdžiui, kad mama kalta dėl nenusisekusio gyvenimo, bet viskas kaip visada buvo priimta ir išgyventa.
Kuo toliau, tuo labiau rodosi, kad kažkuriuo metu pradėjau skaityti kitą knygą. Kažkur dingo ta paauglė iš knygos pradžios. Atsirado net filmų aptarimas, bet toks išsamesnis, įdomus, kokį galėtų suformuluoti išsilavinęs žmogus. Patiko lyg tarp kitko pasitaikiusi mintis apie drabužius. Malalietka svarsto, kad seni, sutrinti geriausi, su naujais pojūtis lyg save išduotum. Nauji skirti nusimesti senąjį aš, pasikeisti, pagaliau pajusti fiziškai pokyčius: tiesiog psichologiškai tampa lengviau kai galima matyti kitimą. Pagavau save mąstant apie visus savo drabužėlius be kurių atrodo daugiau nėra ką rengtis ir kaip netikėtai šauna į galvą – viskas, metu lauk, reikia keistis.
Doktorantė svarsto apie savo kaimynus: „<…> kaimynai – pernelyg seni ir turtingi, kad bandytų su manimi kalbėtis. kartais, ypač sekmadieniais, mėgau pasvajoti, kaip rūsių labirintuose jie garbina šėtoną ir svarsto, ar esu verta tapti jų rozmari.” (148 p.). Tokia ta malalietka jau išaugusi.
Seniai aptarinėjau viršelius, man jie kažkokį silpnumą kelia, ypač jei patinka. Kodėl čia tokia šleikšti ryški rožinė? Žiūriu ir netikiu, galvoju kur čia šuo pakastas su ta spalva Kitos knygos leidyklos knygos viršelyje. Pirmame skyriuje supratau. Paprasčiau nebūna, galėjau iškart suprasti. Taigi mados. Drabužiai dešimtajame dešimtmetyje juk buvo ryškūs, neoniniai. Tai ne dabar imk juodą, iš mados neišeis. Tada reikėjo ryškiai, kad ir sintetika, svarbu blizga ir sukelia galvos svaigimą ilgiau žiūrint į tas spalvas. Iškart atleidau tai spalvai sukėlusiai irzulį iš pirmo žvilgsnio.
Kurioje aš stovykloje? Ten, kur tie, kuriems patiko.
Kitos knygos, 2019.
Virginija Kulvinskaitė „kai aš buvau malalietka“.
