Charles Bukowski „Skaitalas“
Pagaliau pribrendau arba nemeluojant tik dabar radau laiko prisikast iki Bukowskio. Turėjau jausmą, kad rasiu rimtą literatūrą. Jausmas neapgavo.
Skaitai skaitai ir pora eilučių kaip pirštu į akį: „Visą gyvenimą žmonės laukia. Jie laukia gyvenimo, jie laukia mirties. Laukia eilėje prie tualetinio popieriaus. Laukia eilėje pinigų. O jeigu pinigų neturi, laukia dar ilgesnėse eilėse. Lauki kol užmigsi, paskui lauki, kol atsibusi. Lauki vedybų ir lauki skyrybų. Lauki lietaus, lauki, kada jis liausis. Lauki maisto, paskui vėl lauki maisto. Lauki gydytojo laukiamajame su krūva bepročių ir galvoji, gal esi vienas iš jų.“ (93 p.). Aš nemoku nestebėti žmonių, tai nuolat tik ir matau gyvenimą paremtą laukimu. Net tiesiog laukiant eilėje visi skuba, tada skuba laukti darbo pabaigos, vakarienės, mokesčius mokėti, savaitgalio, pirmadienio - užburtas ratas kai pagalvoji. Beprotybė kasdienybėje.
Pasaulis supuvęs ir knygos pagrindinis veikėjas nevykėlis detektyvas man tapo to supuvusio pasaulio simboliu. Paniuręs, piktas, žiaurus, kurį galiausiai praryja, nors geriau pagalvojus, gal jis pats susinaikina. Neaišku ar mirtis yra ta akimirka kai žmogus miršta ar jis jau būna miręs kol dar gyvena. Juk net ateiviai išsigando mūsų pasaulio ir atsisakė jį užgrobti.
C. Bukowski stilius man taip patiko, nes grynai atspindi visą blogį sukurtą žmonių. Necenzūrinė leksika, trumpi sakiniai, aštrūs dialogai, nesuvaidinto, supuvusio pasaulio vaizdas. Mes visi gyvename skirtingai, ne visi tampa alkoholikais ar šiaip degradais, bet yra ta tamsioji pusė, kuri čia ir išsiskleidė visu gražumu.
Norėčiau susumuoti paprastai, ką pagalvojau perskaičiusi: gyvenimas tai absurdiškas pokštas. Kai pagaliau randi tai ko reikia – miršti. Viskas nueina šuniui ant uodegos.
Šią knygą pasiskolinau iš bibliotekos, perskaičiau ir autorių įsitraukiau į knygų, kurias pirksiu sąrašą.
Charles Bukowski „Skaitalas“.
kitos knygos, 2017.
