Doris Lessing „Nurodymai žengiantiems į pragarą“
„Tik meilė ir karas mums leidžia pabėgti iš būtinybės sukelto apmirimo, iš įprasto gyvenimo narvo į būvį, kuriame kiekviena diena yra didžiulis nuotykis, kiekviena akimirka krinta ryškiai ir aiškiai, kaip pro juodą žvilgančią uolą lėtai sklendžia snaigė arba kaip lapas suktuku sminga į minkštą miško paklotę.“ 252 p.
Profesorius Čarlzas Votkinsas praradęs atmintį papuola į ligoninę ir savo sąmonės gniaužtus. Nelengva kelionė po žmogaus sąmonę, bet įdomi. Kitoks vėjas literatūroje.
Žmogus guli ligoninės lovoje, bet pats jaučiasi esantis viduryje vandenyno ant plausto, pakeliui į paslaptingą salą, kurioje gyvena žiurkšuniai, žmogbeždžionės, pilna keistų dalykų, pasaulis lyg kaip mūsų įprastas, bet kiekviena detalė tuo pačiu ir kitokia. Pasakojimai turi graikų mitologijos bruožų: „Iliada“ ir „Odisėjas“. Pasakotojas tapatinasi su antikos personažais, jaučiasi, kad aprašomi įvykiai paremti graikų mitais. Saloje apleistame mieste atsikelia dviejų rūsių gyvūnai, iš pradžių visi taikiai sugyvena, kol neprasideda pjautynės. Pajutę kraujo skonį nebegali nekariauti: „Vyko pjautynės dėl pjautynių, ir jie niekaip negalėjo sustoti.“ Vaizdai makabriški, visur kraujas, lavonai ir žiaurumas. Kenkia patys sau: žudo vieni kitus nesirinkdami, negyvėliai suverčiami į vandenį, tarša ir pyktis plinta. Prasideda apmąstymai apie žmogų ir jo prigimtį. Žmogus gamtoje jaučiasi visagalis taip sukeldamas pražūtingas pasekmes. Užteršta gamta, nykstančios rūšys, mirtingumas, nevaldomas kariavimas visur, dėl bet ko. Nors pasakojimas fantastinis, bet akcentuojamos problemos – mūsiškos, aktualios dabar. Tai lyg mūsų pasaulio iškreiptas vaizdas, perteiktas fantastiniais įvykiais. Nors tai protą praradusio žmogaus sąmonė, joje daug tikrumo, atspindžių tikrų dalykų, tik viskas įvilkta į fantastinio stiliaus rūbus. Skaitydama pradėjau galvoti apie visus tuos klajojimus kaip būdą parodyti kas laukia žmonijos, kur link suka pasaulis kai taip švaistomi ištekliai, bujoja nevaldomas žiaurumas, besaikis vartotojiškumas veda į pražūtį. Koks žmogus trapus palyginti su visata.
Pajauskite kaip ima trūkti oro kol perskaitai vieną sakinį, nes tiek daug jame telpa:
„Kylant į plynaukštę, paskutiniame kelio ruože mano galva buvo kupina krintančio vandens gaudesio ir čaižančių kalnų vėjų gūsių, tad nieko nepajėgiau galvoti, tik be jokių minčių kopti aukštyn, o dabar galvoje buvo vien šviesa ir tamsa, vien mėnulis ir baltas jo spindesys, – deja, dabar nukreiptas atgal į saulę, atgal į kosmosą, – ir mano mintis ir veiksmus savaip kreipė jis, o ne Saulė, kuri yra žmogaus tėvas ir kūrėjas – ne, mane valdė Mėnulis ir aš negalėjau atplėšti nuo jo minčių, kai lyg apkvaitusi šokėja jis skriejo apie žemę pašėlusio šokio sūkuryje, kurio pavyzdžiu vyko žemiškas gyvenimas.“ (67 p.) Nors tai pamišusio žmogaus sąmonė, bet negalima nesutikti, kad mūsų gyvenimas priklauso nuo gamtos dėsnių ir mes visi kaip tos šokėjos šokame savo šokį kurį vadiname gyvenimu.
Žmogus guli ligoninės lovoje, bet pats jaučiasi esantis viduryje vandenyno ant plausto, pakeliui į paslaptingą salą, kurioje gyvena žiurkšuniai, žmogbeždžionės, pilna keistų dalykų, pasaulis lyg kaip mūsų įprastas, bet kiekviena detalė tuo pačiu ir kitokia. Pasakojimai turi graikų mitologijos bruožų: „Iliada“ ir „Odisėjas“. Pasakotojas tapatinasi su antikos personažais, jaučiasi, kad aprašomi įvykiai paremti graikų mitais. Saloje apleistame mieste atsikelia dviejų rūsių gyvūnai, iš pradžių visi taikiai sugyvena, kol neprasideda pjautynės. Pajutę kraujo skonį nebegali nekariauti: „Vyko pjautynės dėl pjautynių, ir jie niekaip negalėjo sustoti.“ Vaizdai makabriški, visur kraujas, lavonai ir žiaurumas. Kenkia patys sau: žudo vieni kitus nesirinkdami, negyvėliai suverčiami į vandenį, tarša ir pyktis plinta. Prasideda apmąstymai apie žmogų ir jo prigimtį. Žmogus gamtoje jaučiasi visagalis taip sukeldamas pražūtingas pasekmes. Užteršta gamta, nykstančios rūšys, mirtingumas, nevaldomas kariavimas visur, dėl bet ko. Nors pasakojimas fantastinis, bet akcentuojamos problemos – mūsiškos, aktualios dabar. Tai lyg mūsų pasaulio iškreiptas vaizdas, perteiktas fantastiniais įvykiais. Nors tai protą praradusio žmogaus sąmonė, joje daug tikrumo, atspindžių tikrų dalykų, tik viskas įvilkta į fantastinio stiliaus rūbus. Skaitydama pradėjau galvoti apie visus tuos klajojimus kaip būdą parodyti kas laukia žmonijos, kur link suka pasaulis kai taip švaistomi ištekliai, bujoja nevaldomas žiaurumas, besaikis vartotojiškumas veda į pražūtį. Koks žmogus trapus palyginti su visata.
Pajauskite kaip ima trūkti oro kol perskaitai vieną sakinį, nes tiek daug jame telpa:
„Kylant į plynaukštę, paskutiniame kelio ruože mano galva buvo kupina krintančio vandens gaudesio ir čaižančių kalnų vėjų gūsių, tad nieko nepajėgiau galvoti, tik be jokių minčių kopti aukštyn, o dabar galvoje buvo vien šviesa ir tamsa, vien mėnulis ir baltas jo spindesys, – deja, dabar nukreiptas atgal į saulę, atgal į kosmosą, – ir mano mintis ir veiksmus savaip kreipė jis, o ne Saulė, kuri yra žmogaus tėvas ir kūrėjas – ne, mane valdė Mėnulis ir aš negalėjau atplėšti nuo jo minčių, kai lyg apkvaitusi šokėja jis skriejo apie žemę pašėlusio šokio sūkuryje, kurio pavyzdžiu vyko žemiškas gyvenimas.“ (67 p.) Nors tai pamišusio žmogaus sąmonė, bet negalima nesutikti, kad mūsų gyvenimas priklauso nuo gamtos dėsnių ir mes visi kaip tos šokėjos šokame savo šokį kurį vadiname gyvenimu.
Atsiskleidžia psichiatrijos mokslo sudėtingumas, problematika. Gydytojai gali turėti skirtingas nuomones dėl to paties paciento, nuo to priklauso į skirtingas puses krypstantys gydymo metodai ir diagnozė. Skaitydama vis laukiau kol įsiterps gydytojai ir diskutuos dėl gydymo, reikšdami ir nuomonę apie paciento būklę, labai įdomu sekti tą ryšį tarp to kas dedasi sąmonėje su visais tais fantastikos elementais ir to, kaip eksperementuodami vaistais ir gydymo metodikomis gydytojai bando grąžinti atmintį, kartu ir įprastą gyvenimą.
Dar viena pasakojimo linija kuriama per išorę. Profesoriaus mintys ir prisiminimai sukurti pagal jo gyvenimo detales primena fantazijas bei kliedesius, bet artimųjų, kolegų laiškai ir dialogai pasakoja apie žmogų tikruosius prisiminimus, kurių, žinoma, pats profesorius nepripažįsta. Įdomu ieškoti tų sąsajų, koks gyvenimo įvykis, ar darbinės aktualijos iššaukia tuos keistus sąmonėje kuriamus vaizdinius.
Daug žanrų, stilistinių, meninių priemonių: dialogas, sąmonės srautas, eiliuotas tekstas, laiškai. Išskirti iš viso romano teksto skirtingas menines priemones padeda teksto formatavimas: skirtingi šrifto dydžiai, kursyvas, nevienodas paraščių lygiavimas, konkrečių žodžių akcentavimas rašant didžiosiomis raidėmis. Meninių priemonių įvairovė išlaikė susidomėjimą ir leido patyrinėti profesoriaus gyvenimą iš skirtingų pasakotojų pozicijų, vis kitomis spalvomis piešėsi žmogaus gyvenimas.
Tai, dėl ko įpusėjusi knygą, ėmiau atidėlioti skaitymą: fantastika. Vienu metu atrodė, kad matau kažkokį tarpgalaktinį filmą su keisčiausiais personažais ir kosminėmis problemomis. Buvo ir nuobodu ir pradėjo erzinti tokia įsisiautėjusi daktaro praradusio atmintį sąmonė. Tik pradedant nusivilti romanu, nes atrodė, kad viskas eis tik gilyn kol visai nesuprasiu teksto – viskas apsiverčia, mezgasi pagrindinio personažo ryšys su aplinka, darosi vis įdomiau kuria kryptimi links psichinė sveikata.
Kaip ir minėjau buvo nelengva kelionė sąmonės labirintais. Kaip praradęs atmintį žmogus susikuria kitą pasaulį, kai artimieji negali niekuo padėti, nes tas kurį pažinojai įsivaizduoja kaži kuo esąs. Svarbiausia, kiek mažai žinome pats apie save, ką jau kalbėti apie mus supančią visatą, kur mūsų protas tiesiog nepažinus. Tie patys dalykai, kuriuos tariamės suprantantys, ar tikrai tai tiesa? Istorijos mokslas apie praeities kartas sprendžia apie jų naudotus daiktus buityje, apie jų statybos metodus –viskas paremta archeologų rastais daiktais. Tikiuosi skaitydami šitą knygą irgi atrasite įdomių pastebėjimų, ne tik iš pirmo žvilgsnio fantastinius kliedesius. Ne viskas yra taip kaip atrodo išorėje.
Vaga, 2019.
Doris Lessing „Nurodymai žengiantiems į pragarą“.
Knygos anotacija:
Kai jus pažadins tikrosios savo būklės suvokimas {...}, pradėsite vykdyti užduotį žadindami kitus, ir tada suvoksite patekę į skęstančiųjų gelbėtojo ar gydytojo masinės beprotybės ištiktame mieste padėtį.
Šiame įspūdingame ir provokuojančiame romane Nobelio premijos laureatė Doris Lessing įtraukia skaitytojus į stulbinančią fantastinę kelionę: nuo slapčiausių žmogaus sąmonės gelmių, Antrojo pasaulinio karo tarnybos prisiminimų, psichiatrinės ligoninės iki kosminės odisėjos ir apokaliptinio pasaulio vaizdinių.
Kembridžo universiteto profesorius Čarlzas Votkinsas patenka į psichiatrinę ligoninę visiškai praradęs atmintį – nesuvokdamas nei kas jis toks yra, nei kokią svarbią misiją turįs atlikti. Gydytojai eksperimentuodami su psichotropiniais vaistais stengiasi grąžinti jo sąmonę į stabilią kontroliuojamą būseną. Votkinsas leidžiasi į neįtikėtiną nuotykį savo paties sąmonėje: Atlanto vandenyne jo laivą ištikus paslaptingai katastrofai, jis patenka į keistą, apleistą salą, pilną žiurkšunių ir žmogbeždžionių. Tačiau tuo jo klajonės po neregėtas erdves nesibaigia...
Doris Lessing (1919–2013 m.) – kultinė britų rašytoja, 1971 m. romanas „Nurodymai žengiantiems į pragarą“ nominuotas Bookerio premijai.
