Philip Roth „Kiekvienas žmogus“
Gyvybingumas ir jo pabaiga
Mes visi esame kiekvienas žmogus. Kas svajoja apie karjerą, kas apie šeimą, kas laisvę, o dar kas apie pinigus – kiekvienas kuria savo gyvenimą, stengiasi, klysta, renkasi – gyvena. Kiek trunka tas gyvena? Kokia reikšmė viso to laiko kurį taip paprastai vadiname gyvenimu? Visi atsiduriame tame pačiame taške: kai gyvenimas traukiasi, nes mūsų kūnas sensta, dėvisi, mus pagauna ligos, kiekvienas skirtingai pasitinka senatvę. Kol vieni nenustoja trykšti energija, kiti kankinasi su savo ligomis, mintimis, dažnai ir vienatve bei baime mirti. Mes liekame tie patys vis kintančiame kūne. Norai, troškimai, gyvenimo būdas, įpročiai - vis dar norisi, viduje žmogus toks pat, tik ne visada sveikata leidžia, o kūnas tam nebepasiduoda.
Atsisveikinimas su mirusiuoju visada būna skausmingas, kupinas rimties, iškeliantis prisiminimus. Mirus artimam žmogui, dar sunkiau. Lieka tuštuma toje vietoje kur kadaise buvo puikiai pažįstamas žmogus. Prisiminimai lieka gyvi artimųjų širdyse, kurie žaibiškai išnyra jiems bandant pildyti tą tuštumą, kuri lieka palaidojus kūną. Kaip sudėtas žmogaus protas, kad viena situacija iškelia iš atminties jau spėjusius užmarštin nukeliauti prisiminimus. Ypatingai nelaimės, artėjančios mirties akimirkoje išnyra svarbūs, kadaise stipriai paveikę įvykiai. Žmogui palikus šį pasaulį, artimųjų mintys įsisiautėja. Lekia įsimintiniausi, džiaugsmingiausi ar didžiausias baimes kėlę prisiminimai. Tokiomis akimirkomis belieka tik suvokti koks trapus gyvenimas: džiaugiesi, kremtiesi, mėgaujiesi, klysti, judi vis pirmyn pirmyn kol pradedi lėtėti ir sustoji visam laikui.
Žmogus trumpai pasidžiaugia gyvenimu, tai toks mažas krislelis palyginus su tuo kokia amžinybė laukia išėjus anapilin. Kas yra amžina? Kol gyvename negalvojame, nes turime įsipareigojimus, reikia užsidirbti pragyvenimui, reikia atsižvelgti ir į savo poreikius, nuspręsti kiekvieną savo gyvenimo kelio posūkį. Taip ir skubame, ko nors siekiame, kol galiausiai liekame įkalinti savo sename, mūsų nebeklausančiame kūne ir po savęs paliekame tik tuščią vietą.
„Darbo žmogui nupirkti briliantą – didelis dalykas, – sakė jis sūnums, – nors ir visai mažą. Žmona gali nešioti jį dėl grožio, bet gali ir dėl statuso. Ir tada tas vyrukas jau ne šiaip santechnikas – jis vyras, kurio žmona turi briliantą. Ji turi daiktą, kuris nesunyksta. Nes briliantas – tai ne tik grožis, statusas ir vertė; briliantas nesunaikinamas. Nesunaikinamas žemės krislas – ir paprasta mirtingoji nešioja jį ant piršto!” (49 p.)
„Ir jam nusibodo tapyti. Jis daug metų svajojo apie nepertraukiamą laiką, kurį pensinis amžius suteiks jam tapyti, – kaip svajojo tūkstančių tūkstančiai kitų dailininkų, užsidirbančių pragyvenimą reklamos agentūrose. Persikėlęs į pakrantę tapė kone kasdien, bet dabar prarado interesą. Primygtinis poreikis tapyti išgaravo, užsiėmimas, turėjęs užpildyti likusį gyvenimą, subliūško. Jis nebeturėjo idėjų.“ (81 p.) Visi tie suabsoliutinti pasaulio dailininkai nebūtinai dailininkai, tai kiekvienas iš mūsų, tai bet kuri kita profesija ar pašaukimas, niekas neapsaugotas nuo nusivylimo, kurį sukelia nepateisinti lūkesčiai.
Skaitydama jaučiau filosofinio atspalvio pamąstymus. Prisiminimai ir iš jų kylantys svarstymai apie gyvenimą, padarytas klaidas, priimtus sprendimus dėl kurių vėliau gailėtasi ir iš to kylantis suvokimas, kad nesvarbu kaip nugyveni gyvenimą, senatvėje lieki vienas su savo ligomis, skausmais ir baime per anksti mirti, atsidurti nežinioje net nespėjus susivokti. Vertybės, pasaulio suvokimas nuolat kinta, pamatiniai dalykai išlieka, bet yra tam tikrų niuansų, kurie keičiasi žmogui įgyjant daugiau patirties, išgyvenant netektis.
Žiedinė romano kompozicija labai gražiai ir jautriai apjungia žmogaus gyvenimą. Pasakojimas pradedamas laidotuvių scena, baigiamas pačia mirties akimirka, tyliu ir nepastebimu vyksmu. Atrodo, žmogus net nesupranta jau miręs, jis tarsi įstringa maloniame vaikystės prisiminime: „Niekas negali atimti gyvybingumo iš berniuko, kurio nepažeisto kūno liekna torpedėlė šėlstančiame Atlanto vandenyne didelėmis bangomis slydo šimtą jardų iki pat kranto. Ak, tas nerūpestingumas, tas sūraus vandens kvapas ir svilinanti saulė!” (139 p.).
Tikėjausi, kad tas viršelyje vanduo, tos bangos atspindi turinį: įtrauks ir bus sunku išsikapstyti. Pataikiau, nes skaičiau ir tiek pastebėjimų, minčių strigo manyje. Nejučia pradėjau galvoti apie save, savo gyvenimą ir jame figuruojančius žmones. Kokie mes visi skirtingi gyvenimo būdu, amžiumi, nuostatomis, aplinka, bet tuo pačiu turime vieną bendrą vardiklį – pabaigą. Visi einame gyvenimo keliu į savo pabaigą. Nuo pasirinkto kelio priklauso ką paskutinę minutę apie mus galvos, sakys, ar ilgai gyvuos atminimas, bet ilgainiui viskas blės, nyks, viską įsiurbs amžinybė. Kuo mažesnė knygos apimtis – tuo daugiau citatų prisirašau.
Vaga, 2019.
Philip Roth „Kiekvienas žmogus“.
Philipas Rothas (1933–2018) – amerikiečių moderniosios literatūros klasikas, Pulitzerio, Bookerio, Nacionalinės knygų ir kitų tarptautinių premijų laureatas, vadintas vienu iš realiausių pretendentų 2018 m. Nobelio literatūros premijai gauti.
Romanas Kiekvienas žmogus, siejamas su to paties pavadinimo XV a. anglų pjese, moderniai interpretuoja universalias kaltės, išganymo ir pasmerktumo temas. Pasakojimo centre – paprastas eilinio žmogaus gyvenimas: šviesi vaikystė tėvo juvelyrinių dirbinių ir laikrodžių parduotuvėje, darbas reklamos agentūroje, įtempti šeimyniniai santykiai, neryžtingos savojo kelio paieškos, kartėliu paženklinti klaidingi pasirinkimai, neblėstantis meilės troškimas, o galiausiai bauginanti akistata su vis labiau senstančiu savo kūnu, vienatvė ir skausmingas pripažinimas, kad tikroji meilė buvo visai šalia... Tai subtili odė gyvenimo geismui savo mirtingumo akivaizdoje.
2007 m. knyga pelnė PEN/Faulknerio premiją, yra išversta į daugiau nei 24 kalbas.
