Nathaniel Hawthorne „Namas su septyniais frontonais“ | Kai su turtu paveldimas ir giminės prakeiksmas
 |
| Nathaniel Hawthorne „Namas su septyniais frontonais“ |
Kai su turtu paveldimas ir giminės prakeiksmas
„Namas su septyniais frontonais“ – gotikinis romanas, priklausantis siaubo literatūrai. Žanrui būdinga mistifikacija, paslaptingi personažai, greta kurių gyvena vaiduokliai, veiksmo vieta ir erdvė taip pat paslaptinga, niūri ir apgaubta mistikos, kupina logiškai, protu nepaaiškinamų dalykų, vykstantys įvykiai sietini su demonais, raganavimu, prakeiksmais, mirusiųjų įtaka ir pan.
„Tiek tame name buvo išgyventa, tiek kentėta, gal kiek ir džiaugtasi, kad net sienojai rasojo, tartum persisunkę žmonių širdies syvais. Jis ir pats buvo kaip didelė žmogaus širdis su savo dalia, su savais ir gražiais, ir liūdnais prisiminimais.“ 23 p.
Romaną galima labai trumpai ir aiškiai apibūdinti: nusigyvenusi Pinčenų giminė, su keliais gyvais palikuonimis ir šios giminės prakeiksmas lydintis jau kelias kartas. Knygoje atsiskleidžia to laikmečio gyvenimo būdas, problemos, greta prakeiksmo istorijos vystoma ir jausmų, meilės linija. Išsiskiria godumo, kaip nedorybės svarba, kuri veda į beprotybę. Personažai labai įdomūs ir savotiški, kiekvienas su ryškesniais būdo bruožais, kurie kreipia likimus į skirtingas puses. Tam tikri išvaizdos bruožai verčia aplinkinius susidaryti nuomonę apie žmogų ir ja įtikėti. Autorius kurdamas portretus labai akcentuoja kokias nors savybes, kartais net suteikia joms antgamtiškų galių.
Neapsigaukite dėl knygos apimties, kuri tėra keli šimtai puslapių. Perskaityti užtrunka. Veiksmas lėtas, slogus, autoriaus rašymo stilius vaizdingas ir sunkus, kupinas detalių. Kalbėjimo maniera skiriasi nuo šiai dienai įprastos, kuri paprastai lengva, sakinių konstrukcija greitai plaukia bėgant akimis per tekstą, N. Hawthorne to nesuteiks. Čia klimpsite pasakojime, pajausite namo drėgmę, sutrešusias rąstines namo sienas, lėtą gyvenimo būdą, žmonių tamsuoliškumą ir tuometinę buitį, kuomet gatvėmis dardėjo karietos, dar tik radosi fotografija (tuometinės nuotraukos kelia nemenką siaubą ir atrodo lyg tikrai atvaizdas jose pikta linkintis) ir žinoma pamirštų, retai vartojamų sąvokų. Pavyzdžiui, žodį fotografija pavartojau netiksliai, tai buvo dagerotipija.
„Žengdama numintais koridoriais, atidarydama vienas paskui kitas persimetusias duris, lipdama girgždančiais laiptais, ji bailiai ir ilgesingai dairėsi. Ir nieko nuostabaus, jei taip susijaudinusiai jai šalia ar užpakaly būtų pasigirdęs mirusių protėvių įkapių šlamesys ar viršuje laiptų aikštelėje būtų išvydusi laukiančius jos baltus veidus.“ 163 p.
Esu girdėjusi, kad daugeliui skaitytojų toks stilius atrodo tolimas, nesuprantamas, temos neaktualios šiandienos žmogui ir pan. Man atrodo, kad tokia literatūra ir neturi įtikti kiekvienam laikmečiui, čia ir yra svarbi ta kitokia mums kalbos maniera, sakinio struktūra ir šiais kalbiniais reiškiniais kuriamos prasmės, temos, idėjos. Visas smagumas bei įdomumas ir glūdi šiame tamsiame pasakojimo stiliuje, su vaizdingomis metaforomis, įdomiais palyginimais ir retesniais būdvardžiais nupasakojančiais aplinką, vaizdą bei erdvę. Personažai kaip iš tų senų, didelių formatų, aliejiniais dažais tapytų portretų, kuriuose vaizduojami asmenys atrodo gal rūstūs, gal nelaimingi, o gal net ir pikta linkintys. Tai vis dėl tų tamsių, sodrių spalvų ir veido mimikų, juk nutapyti portretą trukdavo valandų valandas, todėl žmonės ir juose vaizduojami nesišypsantys, vien dėl sudėtingumo išlaikyti šypseną veide tokį ilgą laiką. Visada skaitydama gotikinį romaną mintyse ir matau vaizdus kaip tuose paveiksluose: tamsu, neperprantama, jaučiasi kažkoks lyg nerimas, sunkumas, net nejaukumas. Turbūt aiškus tas kylantis jausmas ilgai žiūrint į vieną iš tų senųjų portretų, taip ir įdomu ką iš tiesų slepia tas asmuo, ką galvojo, kuo jis buvo ir kuo gyveno. Taip ir su gotikiniais romanais. Puslapiuose, tekste, sakiniuose sudėtas tamsumas, mistika, prakeiksmai, žmonių baimės - tie mums svetimi, tolimi ir nelabai suprantami laikai.
Nathaniel Hawthorne „Namas su septyniais frontonais“
Metodika, 2011.
 |
| Nathaniel Hawthorne „Namas su septyniais frontonais“ |
