Truman Capote „Šaltakraujiškai“ | Dokumentinis romanas
 |
| Truman Capote „Šaltakraujiškai“ |
Dokumentinis romanas
Su True Crime pažintį pradėjau nuo Truman Capote ir jo kūrinio „Šaltakraujiškai“. Pradėjus skaityti, nori nenori kyla jausmas lyg tai būtų romanas - detektyvas. Tuo pačiu žinai, jog viskas vyko, mirė žmonės, griuvo likimai ir tai ne autoriaus fantazijos vaisius. Nejaukumo lyg tyčia kapstantis po kito tragediją nebuvo, nors gerai pagalvojus, taip ir yra, juk smalsumas veda išsiaiškinti kodėl žmogus ryžtasi žudyti ir kaip viskas buvo.
„Šaltakraujiškai“ įveda į pasakojimą nuo žudynių priešistorės. Iš pradžių nukentėjusios šeimos gyvenimas dėstomas iš vidaus. Pavyzdžiui, šeimos galva pusryčiams išgeria tik pieno ir suvalgo obuolį, obuolio liekaną sušeria gyvuliui. Paprastos detalės, kurios leidžia suprasti kokie tai buvo žmonės. Taupus ir praktiškas gyvenimo būdas ūkyje. Miestelyje šeima gerbiama, vaikai aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime, yra mėgstami. Po žudynių, šeimos portretas piešiamas kaimynų, darbininkų ir kitų bent kiek pažinojusiųjų akimis.
Skaičiau ilgai, lėtai, buvo įdomu, bet knyga vargino. Norėjosi vis pailsėti. Faktai įvilkti į pasakojimą, kuris kartais pernelyg ištęstas. Norėtųsi, kad būtų išlaikytas tas detalus, struktūruotas pasakojimas, be abejotinų meninių intarpų: kaip galėjo būti, kas galėjo būti pasakyta ir pan. Galbūt autorius siekė suteikti gyvumo, tikroviškumo ir artumo nukentėjusiai šeimai, bet skaitant kyla abejonių ar ne per daug buvo improvizuota kuriant tam tikras detales, pavyzdžiui, pokalbius, vidinį šeimos gyvenimą ir panašiai.
Ar skaitysiu kitus šio žanro kūrinius? Žinoma.
„Šaltakraujiškai“ įveda į pasakojimą nuo žudynių priešistorės. Iš pradžių nukentėjusios šeimos gyvenimas dėstomas iš vidaus. Pavyzdžiui, šeimos galva pusryčiams išgeria tik pieno ir suvalgo obuolį, obuolio liekaną sušeria gyvuliui. Paprastos detalės, kurios leidžia suprasti kokie tai buvo žmonės. Taupus ir praktiškas gyvenimo būdas ūkyje. Miestelyje šeima gerbiama, vaikai aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime, yra mėgstami. Po žudynių, šeimos portretas piešiamas kaimynų, darbininkų ir kitų bent kiek pažinojusiųjų akimis.
Skaičiau ilgai, lėtai, buvo įdomu, bet knyga vargino. Norėjosi vis pailsėti. Faktai įvilkti į pasakojimą, kuris kartais pernelyg ištęstas. Norėtųsi, kad būtų išlaikytas tas detalus, struktūruotas pasakojimas, be abejotinų meninių intarpų: kaip galėjo būti, kas galėjo būti pasakyta ir pan. Galbūt autorius siekė suteikti gyvumo, tikroviškumo ir artumo nukentėjusiai šeimai, bet skaitant kyla abejonių ar ne per daug buvo improvizuota kuriant tam tikras detales, pavyzdžiui, pokalbius, vidinį šeimos gyvenimą ir panašiai.
Ar skaitysiu kitus šio žanro kūrinius? Žinoma.
Alma littera, 2007.
Knygos anotacija:
„Šaltakraujiškai“ (1996 m.) – tai T. Kapotės šedevras, pagrįstas tikrais faktais, sukrėtusiais rašytoją. Pagal šį romaną 1967 m. sukurtas filmas, kuris nominuotas net keturiems „Oskarams“.
Šis romanas yra ir T. Kapotės sukurto žanro – dokumentinio romano (nonfiction novel) – pavyzdys.
Herbertas Viljamas Klateris, šeimos galva, – pasiturintis fermeris, puikus tėvas ir gerbiamas bendruomenės vadovas. Jis žinomas kaip sąžiningas, ištikimas savo neįgaliai žmonai vyras. Tai ideali šeima, kurią visi mylėjo. Jų žudikai – iš visai kitokio pasaulio: Perio Smito šeima išsiskyrusi, joje buvo smurtaujama, o Hikokų šeima, nors neturtinga, tačiau palyginti darni. Iš pradžių romano įžanga gali pasirodyti kaip pasakojimas apie Klaterių šeimą, vėliau ji tampa istorija, įtraukiančia skaitytoją į nepaprastus šešių žmonių santykius. Skirtingų charakterių analizė sudomins ir psichologinių bei socialinių kūrinių gerbėjus. Kitas žavus romano aspektas – Amerikos gyvenimo fragmentai šeštojo dešimtmečio pabaigoje.
