Susanne Mischke „Undinių medžioklė“ | Detektyvas paaugliams
 |
| Susanne Mischke „Undinių medžioklė“ |
Detektyvas paaugliams
Pradėjau skaityti detektyvinį romaną, bet įtarimas kilo pirmajame puslapyje. Kodėl autorė rašo lyg paaugliui? Kodėl pagrindiniai veikėjai vien jaunuoliai ir dar tokie lengvabūdiški? Labai panašu į Hortense Ullrich ir Louise Rennison knygas apie meilučius, stringus ir laižiakus*, skirtas paaugliams, tiksliau paauglėms. Taigi taigi, pasigriebiau detektyvą, kokio dar niekada neteko skaityti. Pavadinčiau jį paaugliams skirtu detektyviniu romanu. Užtat skaityti lengva, neįpareigoja, nieko sukrečiančio, baisaus ar sukto. Siužetas nuspėjamas, daug mokyklinių intrigų, veikėjams svarbiausia rasti pirmąją meilę ir draugai.
Detektyvinė linija silpna, lyg tarp kitko tame paauglių gyvenime. Per vakarėlį prie ežero paskęsta mergina, geriausia mokyklos plaukikė. Žinoma, visiems kyla įtarimas, kaip čia dabar viskas taip atsitiko, kuris galėtų būti žudikas, kodėl būtent ši mergina tapo auka. Tyrėjai pasirodo epizodiškai, apie juos nieko nepasakojama, jie tiek palaiko dialogus apklausdami įtariamuosius. Daugiau nenoriu plėstis, nes kūrinio apimtis labai maža, tai keliais sakiniais galiu netyčia viską ir išpliurpti.
Nemėgstu nepabaigti pradėtų knygų, be to buvau pamiršusi tą jausmą kai išsirenki knygą ir pasirodo ji ne tau, tai nenusileidau pirmajam nusivylimui ir nusprendžiau pabaigti. Skaičiau, nes smagu buvo prisiminti paauglystėje taip mėgtas lengvas kupinas dramų ir intrigų mokyklines istorijas.
„Gaišti dėl drabužių – rinktis, matuotis – didžiulė kančia. Veltui gaišti laiką, kurį galėtų praleisti naudingiau, sakysim, skaitydama.“ 5 p.
Gimtasis žodis, 2009.
*
