Neil Gaiman „Niekurniekada“ | Tamsybių pasaulio magija
 |
| Neil Gaiman „Niekurniekada“ |
Tamsybių pasaulio magija
Neil Gaiman populiarus šiuolaikinės fantastikos autorius. Nors dauguma kūrinių skirti jaunesniajai auditorijai, suaugę taip pat smagiai ir įdomiai praleidžia laiką skaitydami neįtikėtinas bei magiškas istorijas. Esu skaičiusi mane sužavėjusį romaną „Vandenynas kelio gale“. Magiškumas persipina su jautrumu, vaikiškas naivumas kontrastuoja su suaugusių susikaustymu, netgi piktumu ir negebėjimu džiaugtis. Vaiko pasaulis magiškas, o suaugusio paskendęs rūpesčiuose, niūrus, tamsus, kur žmogus tiesiog pamiršęs kasdienius, bet malonius dalykus ir jais nebemoka nuoširdžiai pasimėgauti. Tai, kad žmogus kažko nepastebi, nereiškia, kad šalia nevyksta kažkas magiško ir paslaptingo, o kartais net ir pavojingo.
„Niekurniekada“ prasideda pasakojimu apie įprastą, nuobodų geraširdžio Ričardo Meihju gyvenimą. Nespėjus įsijausti į monotonišką gyvenimo būdą, Ričardas vedinas savo geros širdies suskumba gelbėti sužeistą mergaitę, kuri apverčia visą gyvenimą. Tiesa, apverčia, čia nėra labai tikslus apibūdinimas, nes Ričardas tiesiog dingsta iš gyvenimo, jo niekas nebeprisimena, jo net nepastebi, jis yra, bet toks nepastebimas, kad šalia esantys žmonės pralekia kaip pro tuščią vietą. Ričardas visai netyčia papuola į kitą Londoną, vadinamą Žemutiniu, kur visada tvyro prieblanda arba juoda naktis, visur šlitinėja keistuoliai, pasaulio suvokimas iškreiptas ir kitoniškas. Įprastas gyvenimas lieka viršuje ir prasideda neįtikėtinas gyvenimo nuotykis apačioje, tamsybių pasaulyje.
Autorius sukuria magišką atmosferą ir romanas virsta tamsia pasaka. Vaikiška istorija, parašyta lengvu stiliumi, sudominanti įtampos nestokojančiu siužetu, bet tuo pačiu esama ir pasakojimo gilumo. Per skirtingus pasaulius perteikiamas suvokimas apie tai kada žmogus yra laimingas, kur jo vieta pasaulyje. Malonu skaityti, tekstas greitai tirpsta, nes įdomu, vienas veiksmas po kito, nėra kada atsitraukti nuo to paslaptingo, dažnai kraupaus pasaulio.
Skaitant kiek trikdė išnašos, kurios nukeltos į pabaigą. Minima daug garsių ir įžymių objektų, kūrinių bei tikslinami vertimai, tad būtų buvę daug patogiau matyti puslapio apačioje, o ne ieškoti pabaigoje pateiktame sąraše.
Neil Gaiman „Niekurniekada“
Bonus animus, 2017.
