L. Ron Hubbard „Baimė“ | Baimės kilmė ir galia
 |
| L. Ron Hubbard „Baimė“ |
Baimės kilmė ir galia
Lafayette Ronald Hubbard garsus fantastinės literatūros rašytojas. „Baimę“ apibrėščiau kaip klasikinio psichologinio siaubo novelę. Baimė kuriama per žmogaus vidinius išgyvenimus, apeliuojant į emocijas, sukeliant stiprius jausmus. Veiksmas reiškiasi kai žmogus blaškosi, bėga nuo besikeičiančio pasaulio. Tai pasakojimas apie demonų apsėstą žmogų. Demoniškos jėgos užvaldo žmogų, keičia jo gyvenimą, aplinka ir įprasta vaga tekėjęs gyvenimas ima bliukšti, viską apgaubia juodas baimės šydas neleidžiantis ištrūkti.
Pagrindinis personažas Loris yra netikintis antgamtinėmis būtybėmis profesorius, kurio visas pasaulio suvokimas vieną dieną pradeda keistis. Kyla siaubinga baimė kai žmogus suvokia ne tik pametęs kepurę, bet neatsimenantis ir keturių valandų. Ką jis veikė? Kur buvo? Kas jam atsitiko, kad pradėjo regėti ir justi keistus dalykus, kurių logiškai paaiškinti nesugeba.
Erdvė tamsi, ne viskas veikėjo aiškiai matoma, daug kas juntama kvapo, lytėjimo, klausos juslėmis. Akies krašteliu kažkas vis šmėžuoja, neaiškus, neryškus, bet keliantis nevaldomą baimę. Girdisi juokas, nematant sunku suprasti, atrodo lyg vaikas juoktųsi, bet girdint tik garsą jis pradeda rodytis kažkoks demoniškas. Daug vaizdinių, šmėklų, vaiduoklių. Loris puola į neviltį, nuolat apimtas nepaaiškinamos baimės bando rasti atsakymą kas jam atsitiko, kodėl nepamena tų kelių valandų ir kodėl vis susiduria su realiame gyvenime neegzistuojančiomis būtybėmis, kurios vis grasina mirtimi jei tik šis suras savo kepurę ir atsimins ką pamiršęs.
Taip visą romaną pagrindinis personažas ir kankinasi. Tai papuola į kažkokią paslaptingą erdvę, tai jam rodosi mirusi motina, tai vaidenasi per mokslinius kasinėjimus iškastame kape kelis šimtus metų gulėjęs vienuolis. Vieni duoda užuominas, kiti bando nusitempti į kapus. Visą laiką vis kas nors gąsdina, kelia nerimą, tai ryškus vaizdinys, tai tik abstrakčiai jaučiama esybė. Viską vainikuoja pabaiga, kuri išblaško tą nuolat tvyrojusią įtampą bei baimę ir viskas stoja į vietas. Tuo pačiu ir pribloškia. Negaliu sakyti, kad nebuvo kilęs įtarimas dėl tokios baigties, po kurios palieka nemalonus jausmas, bet po demonų įsikišimo juk ir negalima tikėtis kitaip.
„Aš žinau, kad pasaulis yra bloga, nepastovi vieta ir kad dauguma žmonių yra blogi. Žinodamas tai, aš visada džiaugiuosi radęs gėrio apraišką ir man neįdomu, kai aptinku blogį.“ 29 p.
„Būdami vaikais mes visi jautėme tamsos fantomus. Ar vaikų protuose tas jausmas nėra mažiau paslėptas nei suaugusiųjų, kurie pavargę nuo faktų, faktų ir dar kartą faktų naštos. Argi nebėra pasaulyje žmonių, kurie bendrauja su antgamtiškom būtybėm, bet negali to demonstruoti, aiškinti ir būti suprasti tik dėl to, kad kitiems trūksta to jausmo?“ 122 p.
L. Ron Hubbard „Baimė“
Raskilta, 2000.
