Neil Gaiman „Koralaina“ | Tamsi pasaka. Kitų tėvų slapti kėslai
Tas atvejis kai n metų noriu perskaityti, bet vis nenutaikau progos. Vis tikėjausi rasti ir nusipirkti egzempliorių sau, nes nuojauta kuždėjo — patiks ir perskaičiusi būtinai norėsiu statyti į savo siaubo literatūros lentyną. Nenoriu, net girdėti, kad „Koralaina“ vaikų literatūros kūrinys ir ta siaubo lentyna nebent vaikų kambaryje stovi. Gera istorija nesvarbu kam skirta, svarbiausia koks jausmas skaitant. Tada koks jausmas pabaigus paskutinį puslapį.
Greičiausiai jau supratote, kad nepasakysiu kažko blogo. Knygą parsinešiau iš bibliotekos. Vėlavau grąžinti, nes būtinai supuolė nenumatytų darbų, o aš nenusiteikusi nusileisti ir skaityti greitai bele suskaityti. Tik jau ne lietuvių kalba baisias istorijas, kurių ir taip žiauriai per mažai randu knygynuose.
Pirmiausiai apsidžiaugiau tikrai kaip vaikas, radusi knygoje iliustracijas. Siužetas paprastas, bet tame paprastume ir slypi visas gerumas. Nauji namai, senas butas ir maža, per dienas nuobodžiaujanti, mergaitė vardu Koralaina. Jos kasdienybė tyrinėti apylinkes ar užsukti arbatos pas kaimynes, kadaise vaidinusias teatre. Tyrinėjimas baigiasi perėjimu į kitą pasaulį. Toliau nepasakosiu, vis tiek nemokėsiu taip užkabinti kaip Neil Gaiman.
Istorija tokia trumpa, šriftas toks didelis, kad tikrai nereikia daug laiko perskaityti. Čia ir esminis momentas, kaip autorius greitai įveda į istoriją ir leidžia pabūti tamsioje pasakoje. Niekas nespėja nusibosti, niekas nesikartoja, tiesiog vyksta, vyksta ir štai pabaiga su kabliuku.
Nors labai lengvu tonu apibūdinu, iš tiesų novelėje paliečiamos ir svarbios temos. Pavyzdžiui, vaiko gebėjimas pačiam priimti sprendimus ir iš to kylanti atsakomybė, galima išskirti draugystės temą, šeimos svarbą. Tai, kas svarbu besiformuojančiai asmenybei.
Kūrinys vaikams, tai tą savo vidinį vaiką, kuris tik ir laukdavo baisių istorijų vakaro ir mėgo (o galbūt vis dar mėgsta) Creepypasta’s, labai nudžiuginau.
Bonus Animus, 2007.
Neil Gaiman „Koralaina“
