Knygos ir tapyba

Viename apsakyme gali tilpti tiek daug Melancholiškai elegantiškas stilius. Trumpos, grožį skleidžiančios novelės, kurių vis norisi dar ir dar. Vėl pasinerti į kitą pasaulį, pajusti gyvenimą, jame glūdinčius skaudulius, nusivylimus, aistrą. Vienoje trumpoje novelėje, lengvais, jausmingais žodžiais autorius geba perteikti stiprų jausmą. Su bibliotekininke peršnekėjom, kad baisu būtų perskaityti visą klasiką, visus gerus kūrinius, nes tada tiesiog neliktų ką skaityti, viskas taptų beprasmiškais, beverčiais kūriniais. Skaitant vis kažko truktų, lyginant su išliekamąją vertę turinčiomis knygomis. Iš vienos pusės labai gerai, kad nesu perskaičiusi visos klasikos ir vis dar turiu ką atrasti ir gėrėtis. Iš kitos pusės, jaučiuosi, lyg jau turėjau būti seniai susipažinusi su F. Fitzgeraldu, vien dėl savo profesijos.  Visa laimė, kad į viską stengiuosi žvelgti pozityviai, todėl novelių rinkinys „Sugautas šešėlis” man buvo atgaiva, perliukas tarp kitų mano skaitinių. Noriu ir toliau...

Svajonės, meilė ir sudėtingos gyvenimo sąlygos Paskutinės vasaros dienos ištirpo su romanu. Ne veltui vengiu sakyti, kad niekada kažko nedarysiu, kad kažko nemėgstu, nes vis ką nors mėgstu pabandyti. Taip buvo ir su romanėliais, pabandžiau Jojo Moyes ir man buvo taip gražu. Nusipirkau kelis romanus, bet kol prisiruošiau bent vieną paskaityti jau ir vasaros pabaiga buvo. Nesitikėjau, kad knyga bus tokia jautri, tiesą pasakius, visos knygos kuriose bent kiek paliečiama karo tema man yra be galo skaudžios. Tai yra nesuvokiamas dalykas, tai laikotarpis kai nebelieka gyvenimo. Nora Teodoru kabinasi į gyvenimą, siekia laisvės komunistinėje Rumunijoje. Svajoja tapti tikra dailininke, myli turkų kvartale gyvenantį draugą Džidžį. Gyvenimas sunkus, mama nuolat pikta, tėtis sunkiai dirba, brolis atiduotas gyventi kitur, amžinas nepriteklius, baimė laisvai bendrauti. Neslėpsiu, pradėjus skaityti buvo taip slogu, bet autorė po truputį žiebė viltį, kai kilo idėja sprukti iš Rumunijos ir...

Vienatvė suartina Antrąkart skaitau Banana Yoshimoto. „Ežeras“ liko atminty dėl taupaus ir kitoniško stiliaus. Visai kitoks kūrinys negu esu pratusi skaityti.  Mikagė gyvena su močiute. Virtuvė yra centras, vieta, kurioje ji jaučiasi saugi, vieta, pagal kurią sprendžia ir apie žmones. Merginos akimis detalizuojama virtuvė, ji atkreipia dėmesį į smulkmenas, ji nepeikia nešvaros, negiria brangių įrankių, ji vertina tai, kaip jaučiasi virtuvėje. Mirus močiutei, Mikagė apsigyvena pas močiutei patikusį vaikiną Juičį. Mikagė miega ant sofos, gyvena kartu su Juičiu ir Eriko, kuri yra tikrasis jo tėvas, tik po motinos mirties pakeitęs lytį. Visi veikėjai savyje nešiojasi skaudžią praeitį ir kiekvienas skirtingai modeliuoja savo pasaulį ir kovoja su vienatve. Vienatvė ir artimųjų netektys Mikagę su Juičiu suartina.  Skaitau ir kartais nesuprantu ką ir kodėl vis toliau skaitau, bet negaliu atsitraukti, nes lyg mistiškas romano veiksmas lengvai užhipnotizuoja. Kai norisi len...

Kai pats šėtonas pakraupsta žmonių žiaurumu Leonido Andrejev knyga iškart pasirodė tas skaitinys, kurį kadaise nė nedvejodama įsigyčiau ir skubėčiau skaityti ir pajusti tą tik rusų klasikams būdingą aurą. Šį kartą buvo sunku. Ilgai galvojau, ar aš visai nebeturiu proto, ar rekordiniai karščiai neleidžia susikaupti, o gal tiesiog „Judas Iskarijotas” labai atgrasus kūrinys, dėl kurio pati pradėjau prastai jaustis. Skaičiau ilgai, sunku buvo suprasti ką skaitau ir jaučiausi pikta. „Šėtono dienoraštis” padėjo atsigauti ir pagaliau pateisino mano lūkesčius. Knyga, kurioje atsiskleidžia bjaurus žmogaus vidus, žiaurumas, lenkiantis net pačio šėtono.  Aš viską darau atvirkščiai. Būdama paauglė skaičiau ne populiariąją literatūrą, o klasiką, ypač mėgau rusų klasiką. Nekalbu apie siaubo literatūrą, kuri visada mano mėgstamiausia. F. Dostojevskis buvo numeris vienas. Vėliau smalsumas vedė susipažinti su įvairiais žanrais. Dabar dažniausiai renkuosi lengvesnius skaitinius, prie sia...

Kiek veda fanatizmas dėl knygų? Nagi nagi, kas galėjo tikėtis Bilo Hodžeso tęsinio. Perskaičius anotaciją likau nesupratusi, kaip tai Kingas dar neparašė knygos apie pamišusį gerbėją / skaitytoją? O kaip Mizerė? Tiesa, ji troško ne keršto, o pačio rašytojo ir daugiau romanų su laiminga pabaiga. Naujame detektyviniame romane istorija kita. Nepasotinamas skaitytojo alkis. Kiek toli jis veda? Kokiems poelgiams gerbėjas gali ryžtis? Kiek paaukoti dėl rašytojo kūrybos? S. Kingas visada man asocijuosis su „Švytėjimu“ ir panašaus stiliaus siaubo romanais, bet šie psichologiniai, detektyviniai trileriai turi kažką savito, tai kas yra priešinga minėtajai siaubo literatūrai.   Išskirčiau dvi siužetines linijas: berniukas, kurio šeimoje apstu problemų ir pamišęs gerbėjas, praleidęs visą gyvenimą už grotų. Abu juos sieja meilė literatūrai ir abu jie turi bendrą paslaptį – niekada nepublikuotus ir visuomenės nepasiekusius Rotsteino rankraščius, populiariųjų...

Ką sapnavo Einšteinas? Literatūrinė aliuzija. Pasakojami Einšteino sapnai – trumpos istorijos apie laiką. Įvairios ir įdomios istorijos bei vaizdavimas kokie galėtų būti žmonių gyvenimai pagal skirtingą laiko sampratą.  Autorius pasitelkė fantaziją ir pasvarstė ne tik ką galėjo sapnuoti garsusis fizikas, bet ir apie pačią laiko sampratą. Nenoriu netyčia atskleisti per daug, nes knyga išties trumpa, todėl pateiksiu labiausiai įsiminusį sapną – samprotavimą apie laiką. Įsivaizduokite, jeigu kiekvienas miestas gyventų skirtingu ritmu, pavyzdžiui, kur praeina visa valanda, kitur tik sekundė. Vienur žmogus spėtų tik mirktelėti, o kitur jau ir kokį veiksmą ar darbą atliktų. Taigi visa knyga, nors man labiau norisi ją vadinti knygute, dėl savo turinio trumpumo ir šviesaus viršelio, sudaryta iš tokių pasakojimų. Keliskart šiuos sapnus pertraukia įterpiami Einšteino pokalbiai, tai neleido kūriniui panirti į monotonišką sapnų virtinę.  Prisėdau ir gerdama kavą perskai...

Džiaugtis Paprastai neskaitau tokių knygų, atvirai, tai labai abejoju ar esu ką nors panašaus skaičiusi. Tiesiog beviltiškai ieškojau paguodos. Kaip man dažnai būna, bibliotekoje knygą išsirinkau pagal viršelį. Jis toks moteriškas, šviesus, pagalvojau, kad viduje tiesiog privalo būti pozityvių minčių. Dažnai girdžiu, kad tokios knygos lėkštos, paviršutiniškos, patys tekstai neturi nei originalumo, nei savitos žinutės. Jeigu tai būtų tiesa, mano nuomone, tai nereiškia, kad knyga bloga. Būtent tada, kai atrodo jog pametei save, savo tikslus, džiaugsmą, kai visai nebeliko jėgų, reikalingos tokios knygos. Kurios leistų lengvai plaukti tekstu, pasigaudyti gražių minčių ir paprastumo. Vėlai vakare atsiverčiau knygą, tik pavartyti. Pavartymas baigėsi tik viduryje knygos. Gėrėjausi tuo, kaip sudaryta knyga. Laiškai. Nuotraukos. Skirtingi šriftai. Žaismingas autorės stilius. Aptariama kasdienybė ir vidinis gyvenimas. Jausmai. Viskas taip artima, gyvenimiška ir taip paprastai, lengvai p...

Moters, rašytojos, vaidmuo skirtingais laikmečiais Jau seniai Virginijos Woolf „Savas kambarys” laukė savo eilės mano skaitytinų knygų sąraše. Bibliotekoje nustebau pamačiusi knygos formatą: tilpo net į mano rankinę, nors ten niekas netelpa.   Moteris menininkė, rašytoja ir jos vaidmuo skirtingų laikmečių visuomenėje. Nuo raganos iki beprotės. Net priklausymas skirtingiems luomams, skirtingai skyrė rašančias moteris. Moters opozicija vyrui, kaip vertintas rašantis, apskritai, kuriantis vyras, ir moteris. Per pasakojimą juntamas ir moterų susierzinimas, neviltis, kartais susitaikymas, o kartais gaivališkas pasipriešinimas. Viskas taip lengvai nuoseklu, apipinta pavyzdžiais ir tiesiog dvelkia nors ir tamsia, bet tikra, ryškia tų laikų aura.   Atskirų moterų kova, ar tai asmeninė, kai aukštuomenės damos rašė sau, ar siekis būti lygiai su vyrais ir įrodyti, kad moteris taip pat gali kurti tikrąjį meną. Per skirtingas moteris, atsiskleidžia bendrumas, vienas tikslas...

Pasirinkimas ir atsakomybė Mano knygų lentynoje „Teisingas pasirinkimas“ atsidūrė išpardavimo metu, o užkabino, kad knyga iš temos paribio istorijos. Paauglių literatūra žada trumpą, bet stiprią istoriją. Vasara, lijo lietus, buvo tos vėsios, tamsios dienos – pats tas tokiai istorijai.  Siužetas paprastas: poelgio ir pasekmės principas. Pagrindinis veikėjas Džeimsas, kabinasi į gyvenimą vienas pats, atstumtas šeimos, neturintis draugų. Vaikinas užsisklendęs savyje, gyvenantis nuolatinėje baimėje, bet gabus: nuostabiai reiškia mintis rašydamas ir myli knygas. Tačiau gyvenimas ne visada priverčia pasirinkti teisingai ir štai matome pasekmes, kaip lengvai galima nuklysti.  Gvildenamos aktualios ir opios paauglių gerovės temos: vaikų nepriežiūra, nedarni, asociali šeima ir joje vargstantys vaikai. Kokios problemos iš to kyla, kaip reaguoja visuomenė, kokie bandymai padėti ir viso to rezultatai. Jautru, skausminga, bet nėra gilu. Iš kitos pusės, knyga skirta ...

Gyvenimas pirmosiomis nepriklausomos Lietuvos dienomis Kartais taip būna, Goodreads nusižiūri knygą, kurią reikės perskaityti, ateini į biblioteką ir  ta knyga lentynoje jau iš tolo šviečia. Man be galo įdomu tie laikai kai aš tik ką gimusi buvau ar net kiek ankstesni. Kokia gi buvo ta Lietuva ir kaip iš tiesų gyveno ir mastė, svarbiausia, kaip mastė žmonės.  „Lietuvos jaunų dienų koliažas“ – labai taikliai apie knygą nugarėlėje. Įkritau į pasakojimą, spėjau pajusti tų laikų dvasią, koks gyvenimas virė sostinėje. Žargonas, kasdienybė, požiūris, aktualijos – viskas tikra ir išgyventa.     Beskaitydama net ir pasvajoti spėjau, jeigu tais laikais būčiau turėjusi banginį (Mercedes-Benz S klasės automobilį)? Negaliu skųstis, nes ir po gerų dvidešimties metų žmonės pamatę seną, masyvų mersą linksi galvom ir prisimena šioje knygoje aprašytas istorijas, automobilis mūsų šalyje jau pats savaime turi tamsių konotacijų, sukurtų praėjusio šimtmečio pabaigoje ...

Vienuolių gyvenimas iš vidaus ir iš to kylantys apmąstymai Sunku buvo pradėjus skaityti. Kaltinau karštą vasarą. Kartais miego trūkumą ar tiesiog tingumą susikaupti. Todėl net nepastebėjau kada knygos puslapiai tapo lengvesni, įsijaučiau į vienuolyno gyvenimo ritmą ir kalbos stilistiką. „Rožės vardas“ atsiskleidė visai kitomis spalvomis, pageltusiuose puslapiuose atradau pagavų siužetą ir jame paslėptas mintis. Knygoje radau visko. Pradedant nuo nenuobodaus siužeto, baigiant viso kūrinio semantika. Romane įpinta kriminalinė istorija, kurioje netrūko makabriškų vietų, istorinių žinių, net paprastų, žemiškų jausmų su kuriais tenka susidurti tiek jaunam vienuoliui, tiek garbingas pareigas užimančiam senoliui. Praplėčiau ir atgaivinau savo istorines žinias, nes viduramžiai, man, be galo tamsus ir mažai mano tyrinėtas bei pažintas laikotarpis. Tačiau, tuo pat metu džiaugiausi autoriaus pasirinkimu neįterpti kelių lapų aiškinimų apie tam tikrus dalykus, todėl neteko pamesti...

Lengva siaubo istorija Žiūriu, tamsi knyga, garantuotai bus siaubo romanas. Viršelyje mane pasitinka kraujo dėmė juodame fone. Pavadinimas intriguoja, iškart kyla asociacijos, jog tai turėtų būti lengva siaubo istorija, kažkas tokio stiliaus kaip Slender Man. Kaip ir siaubo filmams taip pat ir knygoms nekeliu didelių reikalavimų, juk siaubo žanras skirtas sukelti baimę, šokiruoti ir versti slėptis po antklode, man būtent to ir reikia – neįpareigojančio pasimėgavimo. Kas svarbiausia, viršelyje dar ir skelbiama, kad: „Stepheno Kingo knygų gerbėjams“. Tai kurgi aš atsilaikysiu neįsigijus savo siaubo lentynai šios knygos.  Pradedu skaityti, po pirmųjų skyrių sėdžiu ir galvoju ko trūksta. Kodėl manęs nešiurpina vaikai? Aš jų ir šiaip bijau, o siaubo istorijose nuo jų paprastai visai plaukai šiaušiasi, bet šioje knygoje vaikai kaip vaikai, paskendę savo žaidimuose ir kasdieniuose, vaikų rūpesčiuose. Vėliau priėjau kelias vietas, nemalonias, su „Pjūklo“ elementais net saky...

Tapybiška kriminalinė istorija  Vienas iš auksinio proto dalyvių gavo paguodos prizą – „Juodąsias lelijas“. Vat tada ir užsimaniau perskaityti šią knygą. Luktelėjau bibliotekos eilėje ir perskaičiau. Galbūt kaltas itin karštas pavasaris šiais metais, bet knyga tiesiog ištirpo mano rankose. Skaičiau ir namie, ir lauke, nes buvo malonu visur atsivertus knygą panirti į lengvą, bet ne prėską, kriminalinę istoriją, kurios veiksmo vietą, net veikėjus mačiau kaip paveiksle, lengvais, bet skubiais bei spalvingais potėpiais. Trys skirtingos moterys, kodėl jos svarbios ir kas jas sieja? Jų paslaptys ir intrigos, žmogžudystės ir kasdienybė, turistai ginkluoti fotoaparatais, menininkai savo drobėse besisiamiantys įkvėpimo ir vietiniai gyventojai: viskas vyksta mažame Živerni kaimelyje. Ar žinojote, kad kadaise čia gyveno garsiausias impresionistas Klodas Monė? Perskaičius, drįsčiau teigti, kad liko pasikultūrinimo pojūtis. Esu kiek apleidusi savo aistrą – tapybą, todėl ...

Prietarų vaidmuo žmogaus pasaulio suvokime Rankose pačiupinėjus knygą, atrodo, kad joje nieko negali būti negero, toks šviesus su auksiniu lapo gyslų raštu, atrodo negali turėti tokio niūraus vidaus. Klydau, knyga žiauri. Tai nereiškia, kad ji prastai parašyta, neįdomi ar neverta skaityti. Priešingai, tai labai gera knyga, tik apie tamsius dalykus, tiksliau tamsuolišką žmonių pasaulio suvokimą, dideles baimes ir su tuo koreliuojančius papročius.  Romanas apgaubtas mistikos, kurios iš tiesų nebuvo, nebent tik žmogaus galvoje. Žmonės aklai tikėjo blogais ženklais, kiekvienam įvykiui sukurpdavo neįtikėčiausius paaiškinimus. Tiesa, visa tai kas kėlė šiurpą tuometiniams gyventojams, galima logiškai paaiškinti, tačiau tuomet visas pasaulis atrodė kitaip surėdytas. Hannah Kent įtaigiai atskleidžia tuometinę kasdienybę, kaimelio žmonių problemas ir keistus jų sprendimo būdus. Žmogaus pasaulis priklauso nuo prietarų ir netgi išsiugdytų baimių dėl nežinojimo. Labai svarbi kaimo ...

Praeitis kyla iš slapčiausių sielos kertelių  Kaip dažniausiai būna, taip ir ši knyga iš bibliotekos, kurios anotacija man sukėlė mintis apie šiurpius dalykus, besislepiančius šio detektyvinio romano puslapiuose. Man niekada nebus per daug siaubų. Nesvarbu, kad dabar pavasaris lyg vasara ir reikėtų romantikos, bet niekas neatitrauks manęs nuo visko kas tik turi kažką baisaus.  Pirmiausiai norisi paminėti, kad romano centre žmogaus praeitis, ir jos sąsaja su dabartimi, o ne žmogžudystė. Per žmogaus nužudymo tyrimą atsiskleidžia pagrindinio herojaus praeitis, iškeliamos į viršų seniai pamirštos nuoskaudos, išnyra giliai slėptos praeities klaidos. Viskas rutuliojasi gimtojoje saloje, iš kurios būdamas jaunuolis laukė nesulaukė galėsiąs ištrūkti. Po daugelio metų grįžus, praradus susikurtą naują gyvenimą, per kelias savaites visas pasaulis vėl verčiasi aukštyn kojomis.  Atvirai kalbant, įpusėjusi pusę knygos, buvau nusivylusi. Nei detektyvas, nei siaubo. Negal...

Visagalis diktatorius Pirmoji pažintis su magiškojo realizmo pradininku Markesu nebuvo lengva, „Šimtą metų vienatvės“ skaičiau ilgai ir lėtai, buvau net pasiklydusi tekste, bet vis tik likau sužavėta. Praėjus keleriems metams, bibliotekos lentynoje mane pasikvietė kitas autoriaus kūrinys: „Patriarcho ruduo“. Diktatoriaus gyvenimas tiesiog liejosi per knygos puslapius. Neregėtas ilgaamžiškumas, tikėjimas savo supergaliomis, gyvenimas nepaprastuose rūmuose. Visa atmosfera pripampusi patriarcho galios ir didybės, o greta skurde skęstanti tauta.  Aprašomas diktatoriaus gyvenimas iki paskutinio atodūsio. Amžinas nepasitenkinimas, siekis visko daugiau: turtų, valdžios, didybės. Tačiau niekas nekompensuoja meilės trūkumo, žmonių, kuriais galėtų pasitikėti ir būti draugais, ne tik juos valdyti. Patriarchas visada laimi, jis visada teisus, visada viską gauna, ar tai būtų moteris ar materialios gėrybės. Visko turėjimas neatneša lai...

Šiuolaikinė vampyrų šeimyna Kur vampyrai ten ir aš. Kaip man patinka vien tas jausmas, kai turiu dar neskaitytą knygą apie vampyrus. Žinau, kad negaliu būti labai kritiška tokioms knygoms, nes dar būdama visai vaikas jau buvau apsėsta vampyrų, tiesa, tada nebuvo daug knygų šia tema. Kiekvienąkart mane veda ir smalsumas, kaip kiekvienas autorius pateiks, kas yra vampyras, ko jis negali bei ką ypatingo gali, kaip gyvena.  Šįkart siužetas paprastas, lyg ir turėsiantis dvelkti rutina su netikėtai iškilusiomis problemomis. Priemiestyje gyvenanti vampyrų šeima, besistengianti integruotis į visuomenę ir dėl to atsisakiusi ne tik savo kraugeriško pašaukimo, bet ir paprasčiausių pomėgių, savęs kaip asmenybių. Visiškas kraštutinumas, norint gyventi kaip visi, atrodyti kaip visi, net mėgti tai ką mėgsta dauguma.  Knygą sudaro trumpi skyreliai, todėl pradėjus skaityti greitai įsibėgi per eilutes, susipažįsti su pagrindiniais personažais, jų paprastomis problemomis. Toli...

Persipynę likimai Pavasarį sunku susikaupti, norisi snausti prieš saulutę, lyjant stebėti bundančią gamtą, todėl knygą pasirinkau apie meilę, kurios net viršelis dvelkia romantika. Šviesus, pastelinių spalvų, su rožinėmis gėlėmis – kaip tik pavasariškas skaitinys. Lengva, romantiška knyga kartu paliečianti ir opias problemas. Romane persipina kelių kartų istorijos ir jų likimai. Vienos moters netektis tampa kitos atradimu.  Viskas prasidėjo nuo kadaise neišsiųsto laiškelio, kuriame jaunuolis atvirauja savo įskaudintai mylimajai. Karo metu pastojusi mergina, priversta atiduoti savo vaiką, praleidžia gyvenimą nuolat kentėdama, kankinama bevaisių bandymų surasti savo vaiką ir bijodama vėl pamilti ir pasitikėti. Kita moteris taip pat praranda kūdikį, kai alkoholikas vyras eilinį kartą griebiasi smurto. Skirtingų kartų moterys, patyrusios savo gyvenimo tragedijas, išgyvenusios nelaimingą meilę, skaudžias vaikų netektis, pagaliau atranda ramybę ir gyvenimo džiaugsmą.  ...

Lengva istorija apie sunkius dalykus Visa Azijos kultūra man atrodo tokia menkai pažįstama ir tolima, kultūra svetima todėl ir sunkiai suprantama. Todėl, kiekvieną kartą, kai pasirenku skaityti tokią literatūrą, visada laukiu kažko ypatingo. Šį kartą skaičiau Banana Yoshimoto „Ežerą“. Pirmiausia tikėjausi to ypatingo su japonišku prieskoniu rašymo stiliaus. Man visada Azijiečių rašymo stilius atrodo toks taupus, kuriame mažai žodžių atskleidžia gilesnius sluoksnius. „Ežeras“ pasirodė būtent toks. Kiekvienas sakinys atrodė toks trapus. Skaitant žavėjo personažų kasdienybė ir joje išplaukiantys stiprūs išgyvenimai bei jausmai. Nakadžima ir Čihiro, tai du jaunuoliai, studentai, vienas kitą pamilę vien iš atspindžių pro langus. Jie išvystė bendravimą per atstumą, užteko žvilgsnių, žinojimo, kad jie tiesiog yra. Centrinis romano įvykis, tai kelionė pas Nakadžimos draugus. Jau pati kelionė apgaubta paslapties. Drau...

Pasakojimo apie ypatingus vaikus tęsinys Gražios knygos su senomis nuotraukomis, iliustruojančiomis pasakojimą, tęsinys. Antrąją dalį jau buvau pasiskolinusi iš bibliotekos kartu su pirmąja, todėl baigusi „Ypatingų vaikų namus“ nieko nelaukusi ėmiausi perskaityti ir „Kiaurymių miestą“. Palyginus abi knygas, pirmoji ramesnė, antroje dalyje daugiau veiksmo. Nepasakyčiau, kad grupelė ypatingų vaikų gelbėjančių pasaulį, labai mane sužavėjo. Abi knygas perskaičiau nuo pradžios iki pabaigos, vis norėjosi sužinoti kas bus, vis kažko tikėjausi. Žinoma, jau pirmoji dalis liko ant klaustuko, bet jeigu jaučiu, kad vis dėlto kažkas joje yra gero, aš būtinai skaitysiu toliau.  „Kiaurymių mieste“ toliau tęsiamos meilės, šeimos, draugystės, drąsos temos. Vaikai, ramiai gyvenę laiko kilpose, kuriose buvo saugūs ir taip metų metais išsaugoję vaikystę, priversti kovoti ne tik už savo gyvybę, bet ir visą ypatingąjį pasaulį ir jo g...

           Kitas pasaulis Taigi taigi, pasirodo, tai buvo labai populiari knyga. Tiksliau ne viena knyga, nes yra ir tęsiniai ( „Kiaurymių miestas“  ir  „Sielų biblioteka“). Aš, dažniausiai besiknaisiojanti tarp senų knygų, kaip visada, retai susidomiu tuo kas populiaru, visų plačiai aptarinėjama, todėl ir Ransom Riggs „Ypatingų vaikų namai“ mano rankose atsidūrė netyčia, kai, kaip visada, ieškojau kažko iš siaubo literatūros. Nors perskaičius vienintelis baisesnis romano dalykas tai senos nuotraukos, sukeliančios kažkokį nemalonų pojūtį.  Pradėjus skaityti iškarto darėsi įdomu, o kai pamačiau tas senas, šiurpą keliančias nuotraukas, knyga mane papirko. Pasirodo, nuotraukos autentiškos, autoriaus ilgai ir kruopščiai atrinktos šiai knygai. Netikėta, skaitant pasakojimą apie ypatingų gebėjimų vaiką, rasti ir senovinę, nespalvotą nuotrauką, kurioje pavaizduotas tas vaikas, vizualia...

Kuomet pragaras randa kelią pas mus Ne pirmas kartas, kai aš taip vėlai skaitau siaubo šedevrus. Negaliu paaiškinti ką aš skaičiau ir veikiau ankščiau, kad tik dabar mano rankose atsidūrė „Egzorcistas”. Pradėjau skaityti dieną, nes esu siaubinga bailė. Vėliau, įsiskaičiau ir buvo jau nebesvarbu kas bus skaitant vienai, vakare, nes jau ryte rijau knygos puslapius. Garsi ir sėkminga aktorė Krisė pasinėrusi į žvaigždės gyvenimą. Vaidyba, vakarėliai, du namų tarnai ir dukros Reganos auklė – moters kasdienybė. Nesėkmingą šeimyninį gyvenimą kompensuoja vaidyba, populiarumas, garsūs draugai ir dukra. Moteris netikėtai gauna išsvajotą pasiūlymą pačiai režisuoti filmą, nors kankinama nepasitikėjimo savo jėgomis, ji priima pasiūlymą, kurio galiausiai vis dėlto tenka atsisakyti. Viskas apsiverčia, kai sunkiai suserga dukra. Tačiau liga pasirodo būsianti kažkas sudėtingesnio ir netelpančio į moksliško, racionalaus paaiškinimo r...