Knygos ir tapyba

Claude M. Steiner „Scenarijai, kuriais gyvena žmonės“  Transakcinė gyvenimo scenarijų analizė  Kiek daug krypčių yra psichologijos moksle. Tik pradedu truputį paskaitinėti ir prasideda: tai kažkas neaišku ir norisi papildomai pasidomėti, tai įdomi nauja sritis ir nors informacijos kiekis didžiulis bandau aprėpti kuo daugiau. Užtrunku, bet pasikraunu žinių. Dabar mano rankose buvo Claude M. Steiner gyvenimo scenarijų analizė. Gyvenimo scenarijams tirti skirtingi specialistai pasirenka skirtingus aspektus. Steiner manymu, struktūrinė analizė artima psichoanalizei, todėl norėdamas nuo jos atskirti savo požiūrį ir išsiskirti, savo tyrimą grindžia transakcijomis, kurį vadina „transakcine gyvenimo scenarijų analize“. Išskiriami keli scenarijų tipai, kurie plėtojami, skyla į kitus tipus, nurodoma kaip juos atskirti.  Žmogus ne tik pats užsiprogramuoja savo gyvenimą, bet daug kas nulemta dar vaikystėje, tėvų prognozių vaikui (pvz.: bus sveikas, ligotas, protingas, ...

Sudomino reklama kurioje autorė kvietė į savo naujos knygos pristatymą. Pirmąkart nenugirdau pavadinimo, o antrąkart sušmėžavus reklamai tas pavadinimas taip įkyriai prilipo. Paskui, negalėjau patikėti, kiek populiarumo sulaukė! Išsiskyrė dvi skaitytojų stovyklos, vieniems patiko – kiti baisėjosi. Pradėjau skaityti. Pirmąją knygos dalį tiek visi aptarinėjo, jau maniau bus sugadintas skaitymo džiaugsmas, bet nieko. Malalietka pasirodė tokia visko prigrųsta. Pradėjo rodytis, kad specialiai pririnkta tokių aštresnių veiksmų ir išgyvenimų, bet kuo toliau tuo labiau viskas dėliojosi ir tie kartais drastiški gyvenimo sprendimai pasirodo esą savo vietoj. Surinkti vieni stipriausių įvykiai galinčių nutikti paauglei. Psichologišai sunkūs sprendimai, traumuojantys įvykiai, sudėtingas bendravimas, bet nėra vertinimo blogai ar gerai, gyvenimas tiesiog vyksta, pasekmes priimi pats ir judi toliau. Autorė taip švelniai laipsniuoja malalietkos formavimąsi per visus tuos pasirinkimus ir keisda...

Kiekvienąkart skaitydama psichologinę literatūrą, atrandu kažką naujo. Labiausiai dėmesį atkreipiu į pačiai sau aktualius dalykus. Kartais bijau nesuprasti teksto, bet kai skaitau sau, tiesiog tenkinu savo smalsumą, viskas daug lengviau. Pamenu kai studijuodama spoksodavau į tekstą ir net negalėdavau susikaupti, nes stengiausi ten kaži ką įžvelgti. Dabar viskas atrodo vyksta savaime. Kai kurie dalykai jau girdėti, kiti papildo turimas žinias, būna ir naujų minčių, prie kurių stabteliu ir apgalvoju. Šįkart skaičiau S. Freudo traktatus apie gedulą ir melancholiją, malonumo principą bei Ego ir Id, (S. Freudo asmenybės teorija, kai žmogaus psichiką sudaro trys sistemos: Ego, Id ir Superego).  Tik pradėjusi skaityti radau ką panorau žymėtis: „Psichikos požiūriu melancholijai būdinga gili ir skausminga bloga nuotaika, išnykęs domesys išoriniu pasauliu, dingęs gebėjimas mylėti ir ką nors daryti bei savijutos [Selbstgefuhl] sumenkėjimas, kuris reikšdamasis priekaištais sau ir savęs...

Pradėsiu nuo istorijos apie knygą. Pavyko gauti bibliotekoje, bet kaip visada, paskendau reikaluose ir taip greitai atėjo grąžinimo laikas. Jau buvau susiruošusi bibliotekon, bet ir vėl tie reikaliukai ir netyčia grįžau namo su krepšiu taip ir negrąžintų knygų. Savaitgalis. Galvoju reikia sėsti ir perskaityti, vis tiek tik pirmadienį dabar jau eisiu. Kaip man patinka tokie atsitiktinumai. Jei ne tas mano keistas penktadienis, kai taip ir nesuspėjau visur, būčiau neskaičius tokios istorijos. Apie mamą ir jos vaikus. Nerimavau, kad gal man nereikėtų skaityti tokios knygos, kai paskutiniu metu esu tokia pasimetusi, bet gavau netikėtą reakciją. Aš ne viena. Paskendusi darbuose, su mama persimetanti keliais žodžiais, bet visada nustembanti, kad nežinau kai kurių dalykų. Kada taip spėjo atsitikti? Nėra čia sudėtingo teksto, gilių minčių, tik paprastas atsitikimas. Metro stotyje pasimetė sena moteris. Keturi jos vaikai ir vyras pradeda paieškas. Įtampa tarp šeimos narių, prisiminimai...

Dar vienas pavyzdys, kodėl negalima visko absoliutinti. Visada kartojau, kad nemėgstu, mane erzina tie knygų aplankai ir man jie nepatiks tik nuolat kels nepatogumą, bet imu ir visą tiradą švelninu kai pasitaiko toks aplankas su skyle ir ne bet šiaip sau skyle – ten langas. Pro jį matosi pastatas, į kurį pro ligoninės palatos langą žvelgia komplikacijas patyrusi moteris priversta ligoninės lovoje pasilikti ilgiau ir sveikti. Mėgstu kai knyga būna tokia išpildyta, kaip čia, kai viršelis ne tik estetiškas, bet ir susijęs su turiniu. Turinys atrodo lengvas, nes skaitant tie puslapiai tiesiog tirpsta, bet tais paprastais dialogais sudarytas tekstas kartu atskleidžia žmogaus vienatvę, baimes, slepiamus vidinius išgyvenimus. Kalbasi dvi moterys. Mama su dukra, jau taip pat tapusia mama. Sudėtingai parašiau, nes ir tekstas toks, lyg ir lengvas, bet tai kas pasakoma, kokie prisiminimai kyla, moterų požiūris – tai ne lengva. Tai gyvenimas: tikras, sunkus, kupinas pasirinkimų ir kovos. ...

Turiu daug kriterijų pagal kurios renkuosi knygas. Vienas iš jų – sezoniškumas. Tai ne tik šventinė tematika, bet ir orai. Taigi neskaitysiu detektyvų kai veiksmas Australijoje, mažame miestelyje Kievaroje kankinamoje sausros, vidury žiemos. Bibliotekoj rezervavau pavasario pabaigoje „Sausrą“ ir kai pas mus temperatūra pradėjo žmones varyti iš proto – jau skaičiau savo eilės sulaukusį kūrinį. Ne taip viskas paprasta norint iš knygos paimti kiek įmanoma daugiau malonumo, ar ne? Juokai juokais, bet pasiteisina mano knygų pasirinkimo kriterijai. „Sausra” prasideda scena it iš siaubo filmo. Kraujas, musės, karštis ir kažkokia baimė sumišus su nežinia kas čia atsitiko. Vaizdas dėliojasi iš atskirų vaizdinių. Susidomėjimas nuo pat pirmo puslapio. Aronas grįžta į gimtąjį miestelį mirus vaikystės draugui. Atgaivinami skaudūs prisiminimai, kiekviena diena Kievaroje kupina įtampos, karštis sumišęs su įtampa, visa erdvė lyg verdančiam puode, pasiruošusi bet kurią akimirką veržtis pro kra...

Romantiška istorija su lengvu mistikos dvelksmu bei kriminaline gija  Tik pradėjau skaityti ir jaučiu tą romantiką, veikėjus vienas kitam iškart kritusius į akį ir keistą elgesį, neva jie galbūt ir netraukia viens kito. Tokia knyga, kai skaitai ir juokas ima, nes jau kaip ir žinai kokia pabaiga laukia, bet skaitai toliau, nes pasakojimas toks lengvas ir paprastas. Net tas nuspėjamumas neerzina, nes leidžia visiškai negalvoti ir plaukti pasroviui tomis intrigomis. Kara ir Eidenas, šio romano pagrindiniai veikėjai, kuriuos be jokių įmantrybių pavadinčiau tiesiog priešingybės traukia. Knygų mylėtoja Kara, kurią į darbą pilyje gena smalsumas rasti kadaise čia gyvenusio rašytojo dingusį rankraštį ir Eidenas, turtingas paveldėtojas dar ir antikvarinių vertybių bylų detektyvas. Vienas praktiškas ir santūrus, kita svajotoja. Žodžiu, nieko naujo romantinėse istorijose. O jau bibliotekininkės-archyvarės Karos fantazija... Pokalbiai su pilies vaiduokliais, vis kylantys vaizdiniai ...

Susuko mintis siužetas. Kelis kart patikėjau dėl žudiko ir likau apgauta. Puiku, nes netikėtumas ir įtampa neleido atsipalaiduoti. Nebuvo laiko savo apmąstymams ir spėlionėms, nes tempas žėrė vieną įvykį po kito. Pridurčiau, kad pasakojimas detalus ir vaizdingas – toks kinematografiškas. Aukos nukankintos, vaizdiniai ryškūs ir šokiruojantys. Išradingas ir atidus detalėms žudikas, vedžiojantis tyrėjus už nosies ir keliantis siaubą visuomenei, ypač vienai, seniai mokyklą baigusiai klasei. Asmeninis nuklydimas skaitant – visada paperka tie personažai, kurie turi panašių bruožų ir interesų: „Būdama maža ji mėgdavo lankytis šioje bibliotekoje. <...>. Žiūrėdavo vaikiškus spektaklius ir filmus buvo perskaičius beveik visas knygas iš jaunimo literatūros skyriaus. Valandos tiesiog skriete skriedavo, nė viena sekundė nebuvo nuobodi. Kartkartėmis leisdavosi į atradimų kelionę po didijį pastatą, sudarytą iš kelių korpusų, – netikėčiausiose vietose galėdavai atrasti duris, vedančias ...

Mėgstantys rusų literatūrą mane supras, kokie tai ypatingi tekstai. Nusiteiki ir skaitant pasileidi į kitą pasaulį, sukurtą ypatingos autoriaus kalbos ir minčių bei skaitymo metu kylančių vaizdinių ir jausmo. „Durnių mokykla“ tai kūrinys, kurį reikia jausti, mėgautis istorijomis, kurios neretai išsiveržia pro realybės ribas, istorijomis, kurios mainosi, būtos ir nebūtos. Susidvejinusios asmenybės pasaulis. Prisiminimai, aplinkos stebėjimas, pokalbių dalys. Vieną mintį užgožia kita, jos persipina, grįžta atgal, tada vėl pasimeta laike ir vėl stoja į vietas. Atsiskleidžia kas tikra, o kas pasirodo net neegzistavo. Žmonės kalbasi ir nesvarbu, kad vienas iš jų jau miręs. Berniuko gyvenimas surinktas iš nuotrupų. Berniuko iš durnių mokyklos. Tiksliau būtų sakyti, dviejų berniukų, kurie dalinasi vienu kūnu. Pasakojimas, kurio nėra, tik vaizdiniai, pokalbiai, akimirkos, žmonės, prisiminimai. Esam čia ir staiga mes jau kitur. Galiausiai pasirodo, kad to net nebuvo, kad žmogus su k...

Labai bijojau, kad nuvils išankstinė nuostata, juk viršelyje skelbiama: „Jo Nesbo skaitytojams”. Dažnai tokie pareiškimai sukelia stipresnius lūkesčius ir tenka nusivilti. Čia ne tas atvejis. Pagaliau. Jau buvau įpusėjusi knygą kai susimąsčiau, kad negaliu sustoti, nes įdomu kas bus toliau. Vadinasi knyga verta dėmesio. Nieko nesakau, būna ir stipresnių detektyvų, bet šis, apie žudiką žudantį mažas mergaites ir keliantį daug klausimų apie savo asmenybę – turi tą tamsią bei intriguojančią gyslelę. Klaidinanti informacija apie žudiką, klaidinantis tyrėjų požiūris sudaro labai sukto žudiko vaizdą. Viena pagrindinių detektyvių turi kažką panašaus į parasensorinius gebėjimus, stiprią nuojautą ir neeilinius mąstymo bruožus. Kaip įprasta detektyvo žanre, ji ir dirba laužydama taisykles, nusižengdama darbo metodams, žodžiu, tokių savavališkų tyrėjų paskendusių tyrime sutinkame dažnai, tik čia atsiranda ir labiau išskirtinių kontroversiškų bruožų. Perskaičiau ir jaučiu, kad pami...

Kaip aš džiaugiausi parsinešusi dar vieną ir dar neskaitytą R. Gavelio romaną namo. Padėjau prie kitų Gavelio knygų, naują, žinoma, su balandžiu viršelyje. Ir ką? Pradėjau taupyti. Negaliu pasakyti kas man yra su autoriaus kūryba ir ką darysiu perskaičiusi paskutinį dar mano neskaitytą romaną „Paskutinioji žemės žmonių karta“. Negaliu paaiškinti kas mane taip veikia. Tas mano besaikis ieškojimas kažko slapto, įprasminto sekso scenose, personažuose, kurie lyg atgimsta visuose romanuose, tik kiek kituose pavidaluose, skirtingais vardais, bet jų vidus... jis vis tiek ištrykšta. Ir Vilnius su tais balandžiais. Pilka, viskas pilka. Nepabėgsi nuo to. Net ir kitame mieste, kitoje šalyje bet kada viskas ims ir virs Vilniumi, su savo gyventojais ir pilkuma. Paskutiniąjame romane yra kažkokia nuojauta. Lietuva nepriklausoma, bet vis tiek pilka ir be veido. Žmonės nesupranta ką daryti su laisve? Ar jie bent žino kas tai yra ir ką su ja veikti? Septyni avatarai. Skirtingos ir tuo pačiu persipyn...

Žudymo aistra Savo laiku tai buvo labai populiarūs ir mėgstami autoriaus detektyvai. Pabandžiau „Bikinį”. Nenuvylė. Ne veltui knyga bibliotekos skaitytojų numylėta. Siužetas grynai lyg žiūrėtum filmą. Detalės, personažai, įvykių srautas, visa tai įdomu ir itin vaizdinga, nesunku mintyse dėliotis ryškius vaizdus ir pajusti kuriamas emocijas. Įdomus asmeninis pastebėjimas: knyga gali sukelti nostalgiją. Tik ne dėl žudynių, o dėl praeito dešimtmečio madų. Dabar jau retai naudojami telefonai su mygtukais, buitinė technika kurios dažnas jaunuolis neprisimena, automobiliai, drabužių mados - dabar primiršti, o kadaise populiarūs ir dažnai matyti daiktai.  Nesinori labai plėstis ir per daug atskleisti siužetą, nes detektyvuose smagiausia pačiam kapstytis įvykiuose ir piešti mintyse žudiko portretą, todėl rašau tik tiek, kad istorijos pradžia man priminė CSI serialą, o kuo toliau tuo įdomiau. Pats tas šį Bikinį neštis į paplūdimį, jeigu net ir atostogų metu liekate ištikim...

„Naciai siekė ne tik išžudyti žydus, bet ir suniokoti jų kultūrą. <...> šimtus tūkstančių kultūros vertybių išvežė į specialiąsias bibliotekas bei institutus Vokietijoje, kad galėtų ištirti tautą, kurią ketino sunaikinti.“  Mačiau tas baisias nuotraukas su krūvom išžudytųjų, lagerius, krosnis – žmonių žudymo aparatas plačiau žinomas negu kita pusė – kultūros naikinimas. Tai viena iš priežasčių kodėl ši knyga mano rankose.  Daug informacijos, faktai literatūriškai interpretuojami, atkuriami geto šviesuonemės pokalbiai. Atsiskleidžia žmogaus stiprybė ir pasiaukojimas savo darbui bei kultūrai. Man buvo nežinoma „Popieriaus brigada”, kurią sudarė keli asmenys, pasišventę rizikuoti gyvybe dėl knygų gelbėjimo nuo nacių grobstymo ir naikinimo. Šių kelių žmonių atsidavimas ir sunkus kelias, tuo metu net nežinant ar jis pasiteisins, davė tokių rezultatų, kad net ir po keturiasdešimties ir daugiau metų jau kitų kartų atstovai matydami jų darbą netramdė ašarų sumišusių ...

„Kaip nesitaikantys su taisyklėmis keičia pasaulį “ Kūrybiškumas ir kaip jis reiškiasi įvairiose srityse. Kada jis gali būti naudingas atnešti naujus vėjus nusistovėjusiai ir dažnai sustabarėjusiai bei neefektyviai veiklai. Drąsa pasipriešinti esamai tvarkai. Naujos idėjos ir kaip jas priima aplinkiniai. Kam ir kada galima viešai paprieštarauti, kad būtų pasiektas tikslas, bet nežlugtų karjera.  Sėkmingos verslo idėjos: kokie buvo jų trūkumai, kas lėmė populiarumą. Kaip elgtis su originalumu? Ar užtenka tik naujos idėjos? Kodėl svarbu mokėti ją pateikti? Ar galima nuspėti, kad pristatomas produktas turi šansų ar tai niekinė idėja. Iškeliama dar daugiau klausimų ir ieškomi atsakymai bei lemtingi dėsningumai. Pavyzdžiui, kodėl ne visada gerai būti atradėju? Kodėl naujas, inovatyvus produktas dažnai būna pasmerktas žlugti, nors konkurentai sėkmingai kuria panašius gaminius?  Autorius iškelia pavyzdį, jį aptaria, pabrėžia jo temai aktualias mintis. Puikiai...

Pradedama autoriaus gyvenimo akimirkomis. Ryškūs vaikystės prisiminimai, paremti detalėmis. Pavyzdžiui, statulėlė, kuri vaikui žadina vaizduotę, namai, ta vidinė erdvė, pilna kvapų, garsų. Senelis prisiminimuose išlikęs kaip simbolis - autoritetas, visažinis ir išmintingas. Trumpai tariant, prisilietimas prie autoriaus vaikystės per artimą erdvę.  H. Hesse domėjimosi sritys formuojasi vaikystėje, vėliau jos plėtojamos, atsiranda naujų krypčių. Nuolat ieško savęs. Bando pamaitinti sielą dirbdamas knygyne, antikvariate. Visur atsiranda nepasitenkinimas, mylima veikla nublanksta ir nebetenkina.  Svarbus žmogaus ryšys su gamta. Reikia mokėti sustoti, neskubėti ir atrasti grožį bei gebėti juo pasimėgauti. Tarp namų dangus matosi, o žmonės vis tiek nesugeba prilėtinti tempo ir žvilgtelėti viršun.  Autoriaus lyrinis subjektas svajoja apie prieglobstį. Svarsto kas tai yra, ar tam reikia prabangios vietos ar užtenka kapo duobės. Galbūt žmogui vis viena būtų negana, n...

Vakarienė prabangiame restorane ir šeimos paslaptis  Nugirdau, kad visa knyga apie vieną vakarienę, kurios metu aiškėja paslaptis. Reiškia, turėtų būti psichologinės įtampos. Įdomu.  Sukuriama intriga. Kažkas atsitiko, šeimos nariai ne viską žino. Vakarienės metu pradeda aiškėti daugiau detalių, daugiau paslapčių, pradedamas telkti dėmesys į paprasčiausius gestus, kūno kalbą, veido išraiškas. Iškyla prisiminimai, mintys dėliojamos veikėjų galvose bandant suprasti kas vyksta.  Vakarienė, kurios metu skleidžiasi santykiai šeimoje. Dvi skirtingos šeimos, kartu ir viena didelė šeima. Kai tarp sutuoktinių nėra paslapčių, veiksmai, mimikos pažįstami iš pirmo žvilgsnio ir atsitikus nelaimei idilė keičiasi, gyvenimas verčiasi aukštyn kojom. Ar tikrai pažįsti kaip nuluptą savo antrąją pusę? Ką išduoda vienas vienintelis gestas, mostas, net žvilgsnis? Kas svarbiau, šeimos narių gerovė, o gal karjera?  Baltos lankos, 2015.  Herman Koch „Vakarienė”....

Kas tas Jordan Belfort buvau susipažinusi filme „Volstryto vilkas“ . Nepamenu kur pamačiau šitą knygą ir kaip susiejau, kad čia tas pats žymusis Volstryto verslininkas, bet kaip visada, jei knyga man kelia įtarimą, nepuolu pirkti, pirmiausia jungiuosi LIBIS ir žiūriu gal yra bibliotekoje. Buvo. Buvo ir eilė, tiesa ir tebuvau viena laukiančioji ir neužilgo jau varčiau knygą, kuri man leis tapti pardavimų eksperte. Kurgi ne, galvoju, man padavus net ir patį populiariausią daiktą, greičiausiai vis tiek niekam neįsiūlyčiau. Nesu iš tų gimusių parduoti, nesugebu įtikinėti, galvoju, reikia bent pasidomėti ką siūlo tokia literatūra. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl neskaitau tokios literatūros, tai vis tie nupoliruoti jų autoriai, tos rėkiančios antraštės, skambūs žodžiai, žadamas stebuklingas poveikis, gyvenimo pasikeitimai ir, dažniausiai, informacijos trūkumas.  Vilko kelias iš pirmo žvilgsnio pasirodė pernelyg rėkiantis, autoriaus pasitikėjimas savimi net kelia nerimą ...

Istorinis romanas apie paskutinę moterį Islandijoje nuteistą mirties bausme. Ką turi jausti žmogus žinodamas savo mirties datą? Kokia to žmogaus istorija? Gamta . Vasara labai trumpa, ruduojanti žolė praneša apie artėjančią žiemą, kuri atneša šaltį ir sunkias gyvenimo sąlygas. Žiema atšiauri, žmonės norėdami išgyventi privalo būti darbštūs, vasarą megzti kojines, artėjant šalčiui papjauti gyvulius ir juos išmėsinėti, paruošti odą bei kailį naudojimui sau ir pardavimui. Kalnai, jūra, skurdi augmenija, uogos, dirbama žemė. Paprasti nameliai, langai iš odos, stikliniai tik pas turtinguosius. Maistas . Džiovinta žuvis, taukai, virti savo užauginti gyvuliai. Pieno gaminiai. Kava prabangos dalykas. Druska ir ta brangi. Nuteistosios portretas . Nuteistoji Agnes prisimena savo gyvenimą kai buvo tarnaitė. Bando suprasti klaidas, svarsto savo pasirinkimus. Skausmas, sunkus darbas, netektys. Gyvenimo kvestionavimas. Kas būtų jei būtų gimusi tvarkingoje šeimoje? Kuri nejautė skurdo?...

Detektyvas su fantastikos elementais Susumuosiu taip, viskas prasidėjo nuo Breidžio ir Daikto Nr. 1. Kas tas Breidis? Psichopatas - savižudybių genijus. O Daiktas Nr. 1? Matote, Breidis turėjo gyvenimo planą, jam teko pašalinti neįgalų broliuką ir išrasti kokį novatorišką prietaisą atnešianti sėkmę ir sukursiantį jam su mama patogų, viskuo aprūpintą gyvenimą. Tiesa, jo išradimai nespėdavo su rinka ir sėkmė aplankydavo kitus. Nelaimei, tie išradimai buvo pakeisti ir pritaikyti kitur. „Budėjimas baigtas “  yra trečioji detektyvo Bilo Hodžeso trilogijos dalis. Pirmoji knyga „Ponas Mersedesas “  supažindina su žudiku pramintu Ponu Mersedesu, antrojoje dalyje „Radybos “  tyrimo objektas visai kitas, psichopatas merdėja. Trečiojoje dalyje prasideda linksmoji dalis, žmogus-daržovė pradeda vėl žudyti. Paskutinėje dalyje jaučiama daugiau fantastikos, būdingos S. Kingo kūrybai. Hodžesas, į pensiją išėjęs policijos detektyvas, negalėdamas mėgautis užtarnautu poilsiu, s...

Magiškas prisiminimų laikas Kas yra pasaulis? Kaip jis buvo sukurtas? Kodėl žmonės skanius žirnius sugadina sudėdami juos į konservų skardines? Vaikui kyla klausimai, jis ieško atsakymų, kovoja su neteisybe , bet visada savo pasaulėlyje tarp blogų dalykų sugeba pasimėgauti skaniu gabalu pyrago. Magiškas vaiko pasaulis ir sudėtingi bei vaikui sunkiai suvokiami dalykai sukuria kitą pasaulį, ten kur kūdra tampa okeanu, auklė tėra supelijusių skudurų krūva, o kaimynės gatvės pabaigoje net ne žmogiškos būtybės. Liūdesį, kad į gimtadienį neatėjo nei vienas draugas, o sesutė visada laiminga, nuo kurios visos bėdos atšoka, berniukas palieka už nugaros ir pasineria į stebuklingus pasaulius knygose. Ten jis keliauja, kovoja, mokosi ir džiaugiasi gyvenimu. Istorija, kupina niūrumo, vaikiško naivumo ir skaudžių dalykų, vaiko akims nesuvokiamų, bet paliekančių žaizdelę širdyje. Skaitant liko kartėlis dėl tėvo elgesio. Vaiko akimis suaugusiųjų veiksmai atrodo kitaip, kartais mažieji ne viską s...

Kai mirtis lipa ant kulnų Horizonte nuolat pakibusi saulė. Paprasti namukai, dar paprastesni jų gyventojai. Užkampis šiaurėje. Atoki medžiotojų trobelė. Jie randa ir čia. Žvejys visada nori kūno. Nėra galimybės rinktis. Džono darbas perimtas ryžtingesnio, atliekančio pavestą užduotį iki galo. Kriminalinis trileris apie Oslo mafiją, bandymą pasislėpti nuo mafijos šulo pravarde Žvejys ir gimusius jausmus atokiame bei religingame kaimelyje. Pradėjus skaityti įsitempi ir taip iki pabaigos negali atsipalaiduoti. Kai tenka rinktis gyventi ar mirti žmogus pasidaro išradingas ir skaitant tenka pasiraukyti dėl nemaloniai vaizdžių detalių. Tuo pačiu, nepaisant susidariusios situacijos, negali pasipriešinti ir kaip žaibas dėjusiems jausmams. Toks tas Džono gyvenimas, sudėtinga praeitis ir pasirinkimai dėl kurių gyvenimas pakibo ant plauko. Kai atsiverti „Vidurnakčio saulę” sulaikai kvėpavimą ir tik užvertus gali atsikvėpti. Prieš pradėdama skaityti jaudinausi, kad pernelyg trumpa kn...

Pabėgimas  Vis kirbėjo mintis ar tikrai Sofija pabėgo iš namų savo noru ar čia tik sielvartaujančios mamos apmąstymai ir bevaisės paieškos sukelia tokias mintis? Kas turi atsitikti, kad paauglė paliktų savo gyvenimą, šeimą, draugus ir pradingtų slapčia. Ar pabėgusieji grįžta? Pasakojimas vystomas mamos Keitės akimis, atsiskleidžia begalinis liūdesys, nežinia, kartais pyktis. Užkabinami kiti šeimos nariai, jų santykiai su pačiu pabėgimu ir susitaikyti negalinčia mama. Gyvenimas griūna. Keitė negali susitaikyti su dukros dingimu, kai visi aplink jau grįžta į gyvenimą. Ji lieka viena. Visi bandymai tik blogina moters situaciją, bet motinos meilė ir ryžtas stipresni. Veiksmas lėtas ir slogus, bet nuo jo sunku atsitraukti. Pabėgimo istorija iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatinga: paliktas atsisveikinimo raštelis, paimti keli daiktai, vyksta policijos tyrimas. Tačiau laikui bėgant net smulkmenos pradeda kelti įtarimą. O ką jaučia pati pabėgusioji? Antras skyrius padeda atsik...