Knygos ir tapyba

Mėgstu viską planuotis. Savaitės planus, kasdienius darbus, aprangą, maistą, ne išimtis ir knygų fronte. Visada žinau ką kada skaitysiu, žinoma dažnai įterpiu ką nors naujo, bet preliminarus planelis visada sudėliotas.  Be abejonės pirmenybė mėgstamiausiems žanrams: siaubo literatūra, klasika, detektyvai, psichologiniai trileriai. Taip pat sudominusios naujienos, kurias nebūtinai renkuosi pagal žanrą. Čia gali sudominti tema, autorius, kartais net nugirstas atsiliepimas arba, nuskambės lėkštai, bet viršeliai taip pat pavergia mane, pasidaro įdomu ką slepia vizuali dalis.  Skaitysimų knygų krūvelę nuolat pildo ir bibliotekų lobiai. Dabar lankausi dvejose bibliotekose, ten nuolat kokio nors leidiniu laukiu eilėje, kurios visada ateina netikėtai, o aš paprastai nepraleidžiu savo progos. Kadangi knygas perku tik gerai apgalvojusi ir rečiau negu norėčiau, bibliotekose esu nevaldoma, išbandau viską kas patraukia.  Labai abstrakčiai pradėjau, dabar šiek tiek d...

Mano pirmoji per mėnesį perskaitytų knygų peržiūra. Vis neprisiruošiau susidėlioti, nors įdomu tokia asmeninė skaitymo statistika. Paprastai ką daro visi aš būnu kaip balta varna ir buvau iki dabar. Dažniausiai nespėju, nepastebiu besibaigiančio mėnesio ir niekad negaliu visų knygų sudėti į vieną kalną, nes didžioji dalis būna iš bibliotekų. Jei pirkčiau kiekvieną knygą kurios noriu – bankrotas ir šiaip per daug myliu bibliotekas, tad negaliu ten kartas nuo karto neapsilankyti.  Vidutiniškai perskaitau po vieną knygą per savaitę. Kartais mažiau, jeigu yra reikalų, kartais daugiau, kai turiu laiko arba geriau lieku nemiegojusi, bet paskaičiusi.  Niekada neskubu, atidžiai renkuosi ką skaitysiu, tad dažnai lieku patenkinta pasirinkimu. Be to esu lėta skaitytoja, mėgstu ir pasvajoti, ir patikusias citatas užsirašyti, ir dar karštos kavos puodelį pasistatyti šalia.  Mano sąrašiukas (kartu su nuorodomis į apžvalgas):  Charles Bukowski „Skaitalas“...

Kai neskaitome, pagavęs skaitymo blokas ar šiaip nuotaika paspoksoti televizorių - atrinkau patikusius ir mano manymu idealius rudeniui serialus. Vadovaujuosi pagrindiniu itin paprastu ir subjektyviu kriterijumi: ar man patiko? Negalėjau sustoti? Neieškau prasmingų, sudėtingų, gilias mintis gvildenančių, kai noriu atsiriboti ir tuščia galva pasinerti į istorijas. Kartais tiek visko prisikaupia, kad tas dar vieną seriją ir taip iki paryčių, labai padeda. Trumpai apie kiekvieną sukėlusį tam kartui lengvą priklausomybę: Tvin Pyksas (Twin Peaks)  Tiesiog klasika. Ryški atmosfera, intrigos, žmogžudystės ir visi tie keisti įvykiai.  Rūkas (The Mist)  Pagal Stepheno Kingo romaną. Kabina vien tai? Turėtų.  Amerikietiška siaubo istorija (American Horror Story)  Dėl šio tiesiog pamečiau galvą. Kaip laukiau vis naujų sezonų, kurie kiekvienas skirtingas, bet su tuo pačiu kabliuku.  True Blood  Vampyrai. Pagal mane tikros ir geros vampyrų i...

Kai šiltas vasaros dienas ir trumpas naktis pakeičia ilgi ir tamsūs vakarai, už lango ūžia vėjas, taip malonu pasidaro užsidaryti namuose, kur susikuriame jaukią atmosferą. Karšto gėrimo puodelis, žvakės liepsnelė, minkštas pledas ir knyga ant kelių. Su knygomis kiek kitaip. Norisi šiurpuliukų. Jei sutinkate, atrinkau detektyvus ir trilerius rudeniškiems vakarams, kurie pačiai paliko pagaugais nuėjusią nugarą. Pirmiausia, noriu išskirti skandinavų literatūrą. Tikri perliukai tokios tamsios, niūrios, stingsančios atmosferos. Ar tai detektyvai, ar trileriai visi jie skaitant įtraukia į nepaaiškinamą šaltį. Mano mylimiausias – Jo Nesbø. Rekomenduoju viską jo kūrybos. Kone idealiausia būna skandinavų kūryba ieškant stingdančių istorijų tamsiems vakarams  Vienas iš naujesnių, kur sutiksite išskirtinių gebėjimų turinčią tyrėją: Samuel Bjork „Aš keliauju viena" . Tai pirmoji serijos dalis, antroji jau irgi pasirodžiusi: „Pelėda medžioja naktį“.  Jorn Lier Horst „Uždaryta...

Detektyvinis romanas kuriame įpinta mafijos veikla? Duokit, man jau įdomu. Slaugė Sofija, vieniša mama gyvenanti gražiame name, ligoninėje susipažįsta su knygų leidėju Hektoru. Iš pirmo žvilgsnio kuriasi gražūs, romantiški santykiai, kuriuos netrukus užtemdo paaiškėjęs tikrasis Hektoro darbas. Pasirodo jis stambus mafijos pasaulio veikėjas. Sofijai tenka psichologiškai sunkus sprendimas, juk kaip žmogus Hektoras kone idealus, bet jo darbas su tuo kertasi. Kas yra gerai, o kada jau ta riba peržengta? Negana to, prisideda ir kova tarp mafijos personų, o Sofija į ją įtraukiama. Viskas skamba įdomiai, bet beskaitant užsidegimas blėso. Buvo pernelyg ištęstų vietų. Vienas silpnesnių skandinavų detektyvinių romanų. Siužetas pasuktas, veikėjų portretai su aštresnėmis savybėmis, bet vis tik pritrūko kabliuko. Alma littera, 2013.  Alexander Soderberg „Draugas iš Andalūzijos”. 

Neeilinė istorija šeimoje. Dingsta žmona su vaikais, vyras pasimetęs, bet kartu tyrėjams kyla abejonių dėl keisto jo elgesio. Tiek pripinta melų, nelaimingų santykių, skaudžių praradimų. Kas ką apgaudinėja neaišku, nes visi turi savus motyvus ir auka rodosi tai vienas, tai jau kitas veikėjas. Iš lėto siužeto veiksmas pamažu įsisiūbuoja, tik spėk gaudytis koks kurio vaidmuo šioje painioje istorijoje ir ką reiškia tie slapti veiksmai. „Saldžių sapnų“ eilinį kartą yra viena iš serijos dalių, o aš skaitau nuo vidurio. Paprastai stengiuosi iš eilės skaityti, bet kartais pamatau knygą ir pasikliaudama nuojauta, kad noriu būtent šios knygos imu ir skaitau. Kažin ar pasikeis kas nors jau su manim šiuo klausimu. Girdėjau piktų replikų, kad blogai darau, bet man labiausiai patinka nusikaltimai, tyrimo procesas, o veikėjai ir jų santykiai bei asmeninių gyvenimų peripetijos lieka antrame plane ir kad aš ten nežinau kada kas su kuo permiegojo, išsiskyrė, prasigėrė ir pan., netrukdo pasikapan...

Pradėsiu be užuolankų – ne prie širdies tokia literatūra man. Būtent šią „Paslaptį“, kažkodėl vis pamatau ir atrodo kiek galima visur ją sutikti, iš principo pasiėmiau paskaityti. Nejauku pasidarė pradėjus, nes pati gyvenu tokiu požiūriu koks dėstomas šioje knygoje. Jei atvirai, tai vis dėlto tikėjausi kažko ypatingo knygos viduje, gal net stebuklingo, priversiančio permąstyti ką nors savo gyvenime. Kaip bebūtų skaičiau toliau, nes įdomu kas dar ten prirašyta bei kaip jau minėjau juk pati ir gyvenu čia aprašomais principais. Tam tikrus dalykus darau net nesusimąstydama kodėl būtent taip elgiuosi. Pavyzdžiui, visada stengiuosi mąstyti pozityviai, kai ko nors noriu garsiai sakau. Kartais veikia. Gal mano norai kartais per dideli ar pati įdedu per mažai pastangų arba per mažai noriu, pasak knygos. Pati knyga gražiai surinkta. Trumpi skyreliai, pavyzdžiai ir santraukos su pagrindinėmis mintimis. Atskleidžiama kokia yra ta Paslaptis. Kokiais gyvenimo principais vadovaujantis gali...

Pirmas įspūdis – narkomano klajonės. Kai žmogus apsvaigęs ir mato, net patiria psichodelinius vaizdinius.  Prisipažinsiu, pirmąją nuostatą turėjau itin stiprią neigiamą. Nuolat mane nuvilia tie teiginiai viršelyje, kad rasiu gerą siaubo knygą, be to kažkas pakomentavo, kad čia lempų lempa (😅) nieko negalėjau padaryti, bet kai paėmiau skaityti iškart prisiminiau ir galvojau gal net nepradėti, gal rimtai visai prastai bus. Bet kur aš siaubo fanatikas atsisakysiu bent pabandyti. Nesitikėjau, kad po pirmo skyriaus skaitysiu antrą, trečią, kol supratau, kad dabar jau viskas, teks toliau kapanotis tam keistam miške su ta keista trijule. Matot, du vaikinai ir mergina rado neegzistuojantį ežerą miške ir planavo smagiai pailsėti. Iš pradžių viską sugadino skustagalviai su landroveriu, merginomis, alumi ir pitbuliu. Nieko naujo, stereotipai gryni. Tada linksmybes temdyti pradeda paranormalūs reiškiniai? Ateiviai? Mokslinė fantastika? Nežinau nežinau, bet negalėjau sustoti, pradėj...

Pagaliau pribrendau arba nemeluojant tik dabar radau laiko prisikast iki Bukowskio. Turėjau jausmą, kad rasiu rimtą literatūrą. Jausmas neapgavo. Skaitai skaitai ir pora eilučių kaip pirštu į akį: „Visą gyvenimą žmonės laukia. Jie laukia gyvenimo, jie laukia mirties. Laukia eilėje prie tualetinio popieriaus. Laukia eilėje pinigų. O jeigu pinigų neturi, laukia dar ilgesnėse eilėse. Lauki kol užmigsi, paskui lauki, kol atsibusi. Lauki vedybų ir lauki skyrybų. Lauki lietaus, lauki, kada jis liausis. Lauki maisto, paskui vėl lauki maisto. Lauki gydytojo laukiamajame su krūva bepročių ir galvoji, gal esi vienas iš jų.“ (93 p.). Aš nemoku nestebėti žmonių, tai nuolat tik ir matau gyvenimą paremtą laukimu. Net tiesiog laukiant eilėje visi skuba, tada skuba laukti darbo pabaigos, vakarienės, mokesčius mokėti, savaitgalio, pirmadienio - užburtas ratas kai pagalvoji. Beprotybė kasdienybėje. Pasaulis supuvęs ir knygos pagrindinis veikėjas nevykėlis detektyvas man tapo to supuvusio pasaul...

Claude M. Steiner „Scenarijai, kuriais gyvena žmonės“  Transakcinė gyvenimo scenarijų analizė  Kiek daug krypčių yra psichologijos moksle. Tik pradedu truputį paskaitinėti ir prasideda: tai kažkas neaišku ir norisi papildomai pasidomėti, tai įdomi nauja sritis ir nors informacijos kiekis didžiulis bandau aprėpti kuo daugiau. Užtrunku, bet pasikraunu žinių. Dabar mano rankose buvo Claude M. Steiner gyvenimo scenarijų analizė. Gyvenimo scenarijams tirti skirtingi specialistai pasirenka skirtingus aspektus. Steiner manymu, struktūrinė analizė artima psichoanalizei, todėl norėdamas nuo jos atskirti savo požiūrį ir išsiskirti, savo tyrimą grindžia transakcijomis, kurį vadina „transakcine gyvenimo scenarijų analize“. Išskiriami keli scenarijų tipai, kurie plėtojami, skyla į kitus tipus, nurodoma kaip juos atskirti.  Žmogus ne tik pats užsiprogramuoja savo gyvenimą, bet daug kas nulemta dar vaikystėje, tėvų prognozių vaikui (pvz.: bus sveikas, ligotas, protingas, ...

Sudomino reklama kurioje autorė kvietė į savo naujos knygos pristatymą. Pirmąkart nenugirdau pavadinimo, o antrąkart sušmėžavus reklamai tas pavadinimas taip įkyriai prilipo. Paskui, negalėjau patikėti, kiek populiarumo sulaukė! Išsiskyrė dvi skaitytojų stovyklos, vieniems patiko – kiti baisėjosi. Pradėjau skaityti. Pirmąją knygos dalį tiek visi aptarinėjo, jau maniau bus sugadintas skaitymo džiaugsmas, bet nieko. Malalietka pasirodė tokia visko prigrųsta. Pradėjo rodytis, kad specialiai pririnkta tokių aštresnių veiksmų ir išgyvenimų, bet kuo toliau tuo labiau viskas dėliojosi ir tie kartais drastiški gyvenimo sprendimai pasirodo esą savo vietoj. Surinkti vieni stipriausių įvykiai galinčių nutikti paauglei. Psichologišai sunkūs sprendimai, traumuojantys įvykiai, sudėtingas bendravimas, bet nėra vertinimo blogai ar gerai, gyvenimas tiesiog vyksta, pasekmes priimi pats ir judi toliau. Autorė taip švelniai laipsniuoja malalietkos formavimąsi per visus tuos pasirinkimus ir keisda...

Kiekvienąkart skaitydama psichologinę literatūrą, atrandu kažką naujo. Labiausiai dėmesį atkreipiu į pačiai sau aktualius dalykus. Kartais bijau nesuprasti teksto, bet kai skaitau sau, tiesiog tenkinu savo smalsumą, viskas daug lengviau. Pamenu kai studijuodama spoksodavau į tekstą ir net negalėdavau susikaupti, nes stengiausi ten kaži ką įžvelgti. Dabar viskas atrodo vyksta savaime. Kai kurie dalykai jau girdėti, kiti papildo turimas žinias, būna ir naujų minčių, prie kurių stabteliu ir apgalvoju. Šįkart skaičiau S. Freudo traktatus apie gedulą ir melancholiją, malonumo principą bei Ego ir Id, (S. Freudo asmenybės teorija, kai žmogaus psichiką sudaro trys sistemos: Ego, Id ir Superego).  Tik pradėjusi skaityti radau ką panorau žymėtis: „Psichikos požiūriu melancholijai būdinga gili ir skausminga bloga nuotaika, išnykęs domesys išoriniu pasauliu, dingęs gebėjimas mylėti ir ką nors daryti bei savijutos [Selbstgefuhl] sumenkėjimas, kuris reikšdamasis priekaištais sau ir savęs...

Pradėsiu nuo istorijos apie knygą. Pavyko gauti bibliotekoje, bet kaip visada, paskendau reikaluose ir taip greitai atėjo grąžinimo laikas. Jau buvau susiruošusi bibliotekon, bet ir vėl tie reikaliukai ir netyčia grįžau namo su krepšiu taip ir negrąžintų knygų. Savaitgalis. Galvoju reikia sėsti ir perskaityti, vis tiek tik pirmadienį dabar jau eisiu. Kaip man patinka tokie atsitiktinumai. Jei ne tas mano keistas penktadienis, kai taip ir nesuspėjau visur, būčiau neskaičius tokios istorijos. Apie mamą ir jos vaikus. Nerimavau, kad gal man nereikėtų skaityti tokios knygos, kai paskutiniu metu esu tokia pasimetusi, bet gavau netikėtą reakciją. Aš ne viena. Paskendusi darbuose, su mama persimetanti keliais žodžiais, bet visada nustembanti, kad nežinau kai kurių dalykų. Kada taip spėjo atsitikti? Nėra čia sudėtingo teksto, gilių minčių, tik paprastas atsitikimas. Metro stotyje pasimetė sena moteris. Keturi jos vaikai ir vyras pradeda paieškas. Įtampa tarp šeimos narių, prisiminimai...

Dar vienas pavyzdys, kodėl negalima visko absoliutinti. Visada kartojau, kad nemėgstu, mane erzina tie knygų aplankai ir man jie nepatiks tik nuolat kels nepatogumą, bet imu ir visą tiradą švelninu kai pasitaiko toks aplankas su skyle ir ne bet šiaip sau skyle – ten langas. Pro jį matosi pastatas, į kurį pro ligoninės palatos langą žvelgia komplikacijas patyrusi moteris priversta ligoninės lovoje pasilikti ilgiau ir sveikti. Mėgstu kai knyga būna tokia išpildyta, kaip čia, kai viršelis ne tik estetiškas, bet ir susijęs su turiniu. Turinys atrodo lengvas, nes skaitant tie puslapiai tiesiog tirpsta, bet tais paprastais dialogais sudarytas tekstas kartu atskleidžia žmogaus vienatvę, baimes, slepiamus vidinius išgyvenimus. Kalbasi dvi moterys. Mama su dukra, jau taip pat tapusia mama. Sudėtingai parašiau, nes ir tekstas toks, lyg ir lengvas, bet tai kas pasakoma, kokie prisiminimai kyla, moterų požiūris – tai ne lengva. Tai gyvenimas: tikras, sunkus, kupinas pasirinkimų ir kovos. ...

Turiu daug kriterijų pagal kurios renkuosi knygas. Vienas iš jų – sezoniškumas. Tai ne tik šventinė tematika, bet ir orai. Taigi neskaitysiu detektyvų kai veiksmas Australijoje, mažame miestelyje Kievaroje kankinamoje sausros, vidury žiemos. Bibliotekoj rezervavau pavasario pabaigoje „Sausrą“ ir kai pas mus temperatūra pradėjo žmones varyti iš proto – jau skaičiau savo eilės sulaukusį kūrinį. Ne taip viskas paprasta norint iš knygos paimti kiek įmanoma daugiau malonumo, ar ne? Juokai juokais, bet pasiteisina mano knygų pasirinkimo kriterijai. „Sausra” prasideda scena it iš siaubo filmo. Kraujas, musės, karštis ir kažkokia baimė sumišus su nežinia kas čia atsitiko. Vaizdas dėliojasi iš atskirų vaizdinių. Susidomėjimas nuo pat pirmo puslapio. Aronas grįžta į gimtąjį miestelį mirus vaikystės draugui. Atgaivinami skaudūs prisiminimai, kiekviena diena Kievaroje kupina įtampos, karštis sumišęs su įtampa, visa erdvė lyg verdančiam puode, pasiruošusi bet kurią akimirką veržtis pro kra...

Romantiška istorija su lengvu mistikos dvelksmu bei kriminaline gija  Tik pradėjau skaityti ir jaučiu tą romantiką, veikėjus vienas kitam iškart kritusius į akį ir keistą elgesį, neva jie galbūt ir netraukia viens kito. Tokia knyga, kai skaitai ir juokas ima, nes jau kaip ir žinai kokia pabaiga laukia, bet skaitai toliau, nes pasakojimas toks lengvas ir paprastas. Net tas nuspėjamumas neerzina, nes leidžia visiškai negalvoti ir plaukti pasroviui tomis intrigomis. Kara ir Eidenas, šio romano pagrindiniai veikėjai, kuriuos be jokių įmantrybių pavadinčiau tiesiog priešingybės traukia. Knygų mylėtoja Kara, kurią į darbą pilyje gena smalsumas rasti kadaise čia gyvenusio rašytojo dingusį rankraštį ir Eidenas, turtingas paveldėtojas dar ir antikvarinių vertybių bylų detektyvas. Vienas praktiškas ir santūrus, kita svajotoja. Žodžiu, nieko naujo romantinėse istorijose. O jau bibliotekininkės-archyvarės Karos fantazija... Pokalbiai su pilies vaiduokliais, vis kylantys vaizdiniai ...

Susuko mintis siužetas. Kelis kart patikėjau dėl žudiko ir likau apgauta. Puiku, nes netikėtumas ir įtampa neleido atsipalaiduoti. Nebuvo laiko savo apmąstymams ir spėlionėms, nes tempas žėrė vieną įvykį po kito. Pridurčiau, kad pasakojimas detalus ir vaizdingas – toks kinematografiškas. Aukos nukankintos, vaizdiniai ryškūs ir šokiruojantys. Išradingas ir atidus detalėms žudikas, vedžiojantis tyrėjus už nosies ir keliantis siaubą visuomenei, ypač vienai, seniai mokyklą baigusiai klasei. Asmeninis nuklydimas skaitant – visada paperka tie personažai, kurie turi panašių bruožų ir interesų: „Būdama maža ji mėgdavo lankytis šioje bibliotekoje. <...>. Žiūrėdavo vaikiškus spektaklius ir filmus buvo perskaičius beveik visas knygas iš jaunimo literatūros skyriaus. Valandos tiesiog skriete skriedavo, nė viena sekundė nebuvo nuobodi. Kartkartėmis leisdavosi į atradimų kelionę po didijį pastatą, sudarytą iš kelių korpusų, – netikėčiausiose vietose galėdavai atrasti duris, vedančias ...

Mėgstantys rusų literatūrą mane supras, kokie tai ypatingi tekstai. Nusiteiki ir skaitant pasileidi į kitą pasaulį, sukurtą ypatingos autoriaus kalbos ir minčių bei skaitymo metu kylančių vaizdinių ir jausmo. „Durnių mokykla“ tai kūrinys, kurį reikia jausti, mėgautis istorijomis, kurios neretai išsiveržia pro realybės ribas, istorijomis, kurios mainosi, būtos ir nebūtos. Susidvejinusios asmenybės pasaulis. Prisiminimai, aplinkos stebėjimas, pokalbių dalys. Vieną mintį užgožia kita, jos persipina, grįžta atgal, tada vėl pasimeta laike ir vėl stoja į vietas. Atsiskleidžia kas tikra, o kas pasirodo net neegzistavo. Žmonės kalbasi ir nesvarbu, kad vienas iš jų jau miręs. Berniuko gyvenimas surinktas iš nuotrupų. Berniuko iš durnių mokyklos. Tiksliau būtų sakyti, dviejų berniukų, kurie dalinasi vienu kūnu. Pasakojimas, kurio nėra, tik vaizdiniai, pokalbiai, akimirkos, žmonės, prisiminimai. Esam čia ir staiga mes jau kitur. Galiausiai pasirodo, kad to net nebuvo, kad žmogus su k...

Labai bijojau, kad nuvils išankstinė nuostata, juk viršelyje skelbiama: „Jo Nesbo skaitytojams”. Dažnai tokie pareiškimai sukelia stipresnius lūkesčius ir tenka nusivilti. Čia ne tas atvejis. Pagaliau. Jau buvau įpusėjusi knygą kai susimąsčiau, kad negaliu sustoti, nes įdomu kas bus toliau. Vadinasi knyga verta dėmesio. Nieko nesakau, būna ir stipresnių detektyvų, bet šis, apie žudiką žudantį mažas mergaites ir keliantį daug klausimų apie savo asmenybę – turi tą tamsią bei intriguojančią gyslelę. Klaidinanti informacija apie žudiką, klaidinantis tyrėjų požiūris sudaro labai sukto žudiko vaizdą. Viena pagrindinių detektyvių turi kažką panašaus į parasensorinius gebėjimus, stiprią nuojautą ir neeilinius mąstymo bruožus. Kaip įprasta detektyvo žanre, ji ir dirba laužydama taisykles, nusižengdama darbo metodams, žodžiu, tokių savavališkų tyrėjų paskendusių tyrime sutinkame dažnai, tik čia atsiranda ir labiau išskirtinių kontroversiškų bruožų. Perskaičiau ir jaučiu, kad pami...

Kaip aš džiaugiausi parsinešusi dar vieną ir dar neskaitytą R. Gavelio romaną namo. Padėjau prie kitų Gavelio knygų, naują, žinoma, su balandžiu viršelyje. Ir ką? Pradėjau taupyti. Negaliu pasakyti kas man yra su autoriaus kūryba ir ką darysiu perskaičiusi paskutinį dar mano neskaitytą romaną „Paskutinioji žemės žmonių karta“. Negaliu paaiškinti kas mane taip veikia. Tas mano besaikis ieškojimas kažko slapto, įprasminto sekso scenose, personažuose, kurie lyg atgimsta visuose romanuose, tik kiek kituose pavidaluose, skirtingais vardais, bet jų vidus... jis vis tiek ištrykšta. Ir Vilnius su tais balandžiais. Pilka, viskas pilka. Nepabėgsi nuo to. Net ir kitame mieste, kitoje šalyje bet kada viskas ims ir virs Vilniumi, su savo gyventojais ir pilkuma. Paskutiniąjame romane yra kažkokia nuojauta. Lietuva nepriklausoma, bet vis tiek pilka ir be veido. Žmonės nesupranta ką daryti su laisve? Ar jie bent žino kas tai yra ir ką su ja veikti? Septyni avatarai. Skirtingos ir tuo pačiu persipyn...

Žudymo aistra Savo laiku tai buvo labai populiarūs ir mėgstami autoriaus detektyvai. Pabandžiau „Bikinį”. Nenuvylė. Ne veltui knyga bibliotekos skaitytojų numylėta. Siužetas grynai lyg žiūrėtum filmą. Detalės, personažai, įvykių srautas, visa tai įdomu ir itin vaizdinga, nesunku mintyse dėliotis ryškius vaizdus ir pajusti kuriamas emocijas. Įdomus asmeninis pastebėjimas: knyga gali sukelti nostalgiją. Tik ne dėl žudynių, o dėl praeito dešimtmečio madų. Dabar jau retai naudojami telefonai su mygtukais, buitinė technika kurios dažnas jaunuolis neprisimena, automobiliai, drabužių mados - dabar primiršti, o kadaise populiarūs ir dažnai matyti daiktai.  Nesinori labai plėstis ir per daug atskleisti siužetą, nes detektyvuose smagiausia pačiam kapstytis įvykiuose ir piešti mintyse žudiko portretą, todėl rašau tik tiek, kad istorijos pradžia man priminė CSI serialą, o kuo toliau tuo įdomiau. Pats tas šį Bikinį neštis į paplūdimį, jeigu net ir atostogų metu liekate ištikim...

„Naciai siekė ne tik išžudyti žydus, bet ir suniokoti jų kultūrą. <...> šimtus tūkstančių kultūros vertybių išvežė į specialiąsias bibliotekas bei institutus Vokietijoje, kad galėtų ištirti tautą, kurią ketino sunaikinti.“  Mačiau tas baisias nuotraukas su krūvom išžudytųjų, lagerius, krosnis – žmonių žudymo aparatas plačiau žinomas negu kita pusė – kultūros naikinimas. Tai viena iš priežasčių kodėl ši knyga mano rankose.  Daug informacijos, faktai literatūriškai interpretuojami, atkuriami geto šviesuonemės pokalbiai. Atsiskleidžia žmogaus stiprybė ir pasiaukojimas savo darbui bei kultūrai. Man buvo nežinoma „Popieriaus brigada”, kurią sudarė keli asmenys, pasišventę rizikuoti gyvybe dėl knygų gelbėjimo nuo nacių grobstymo ir naikinimo. Šių kelių žmonių atsidavimas ir sunkus kelias, tuo metu net nežinant ar jis pasiteisins, davė tokių rezultatų, kad net ir po keturiasdešimties ir daugiau metų jau kitų kartų atstovai matydami jų darbą netramdė ašarų sumišusių ...