Knygos ir tapyba

Irvin D. Yalom „Tampant savimi“  Psichiatro gyvenimo kelias Įprastai biografinės knygos retai papuola į mano akiratį ir dar rečiau sudomina. Jas renkuosi kai labai patinka autorius arba norisi sužinoti apie asmenybę, kokios nors mane dominančios srities. Yalom memuarus skaičiau, nes praeitais metais sužavėjo skaitytas romanas „Melagis ant kušetės“, bei psichiatrija – man be galo įdomi sritis. Praeitais metais Yalom buvo mano atradimas literatūros pasaulyje, nors pagrindinė veiklos sritis autoriui visai kita – psichiatrijos mokslas.  Pačioje pradžioje pasidarė aišku iš kur autoriaus toks patraukiantis, lengvas rašymo stilius – mėgėjas skaityti nuo pat vaikystės. Šiuos memuarus taip pat malonu skaityti. Nediktuojami tiesiog faktai, gyvenimo įvykiai, kokios nors datos. Pradedama nuo vaikystės, kurioje taip pat atskleidžiama nemažai detalių apie tėvus. Kokia buvo buitis, santykiai šeimoje ir kaip, kokiomis sąlygomis formavosi asmenybė, kas paskatino sukti tam tikru gyve...

Nathaniel Hawthorne „Namas su septyniais frontonais“ Kai su turtu paveldimas ir giminės prakeiksmas  „Namas su septyniais frontonais“  –  gotikinis romanas, priklausantis siaubo literatūrai. Žanrui būdinga mistifikacija, paslaptingi personažai, greta kurių gyvena vaiduokliai, veiksmo vieta ir erdvė taip pat paslaptinga, niūri ir apgaubta mistikos, kupina logiškai, protu nepaaiškinamų dalykų, vykstantys įvykiai sietini su demonais, raganavimu, prakeiksmais, mirusiųjų įtaka ir pan.  „Tiek tame name buvo išgyventa, tiek kentėta, gal kiek ir džiaugtasi, kad net sienojai rasojo, tartum persisunkę žmonių širdies syvais. Jis ir pats buvo kaip didelė žmogaus širdis su savo dalia, su savais ir gražiais, ir liūdnais prisiminimais.“ 23 p.  Romaną galima labai trumpai ir aiškiai apibūdinti: nusigyvenusi Pinčenų giminė, su keliais gyvais palikuonimis ir šios giminės prakeiksmas lydintis jau kelias kartas. Knygoje atsiskleidžia to laikmečio gyvenimo būdas, proble...

Michelle McNamara „Išnyksiu tamsoje“ Tikri nusikaltimai „<...> aš atsisakiau prašmatnaus Holivudo vakarėlio ne tam, kad grįžčiau pas miegančią naujagimę, o kad galėčiau sėstis prie nešiojamojo kompiuterio ir visą naktį ieškoti informacijos apie žmogų, kurio niekada nepažinojau, nužudžiusio kitus du man nepažįstamus žmones.“ 51-52 p.  Pradėjusi „Išnyksiu tamsoje“ ir pati išnykau knygos puslapiuose. Taip lengvai apie skaudžius dalykus, be paniekos, bet ir ne sausai. Tikras nusikaltėlis, žmonių gyvenimai, apversti aukštyn kojom likimai ir noras surasti tą nusikaltėlį, iškrypėlį, prievartautoją, žudiką – vardų n, bet koks asmuo slepiasi už jų? Kaip jam pavyksta pasprukti ir toliau vykdyti įžūlius nusikaltimus tiesiog panosėje? Kodėl atsiranda tiek savo laiko ir jėgų eikvojančių žmonių, net nesusijusių su nusikaltimais, tiesiog siekiančių vien teisingumo? Autorė nuo paauglystės pasinėrė į nusikaltimų tyrimo pasaulį. Surasti šioje knygoje minimą nusikaltėlį paskyrė gyven...

Truman Capote „Šaltakraujiškai“ Dokumentinis romanas Su True Crime pažintį pradėjau nuo Truman Capote ir jo kūrinio „Šaltakraujiškai“. Pradėjus skaityti, nori nenori kyla jausmas lyg tai būtų romanas - detektyvas. Tuo pačiu žinai, jog viskas vyko, mirė žmonės, griuvo likimai ir tai ne autoriaus fantazijos vaisius. Nejaukumo lyg tyčia kapstantis po kito tragediją nebuvo, nors gerai pagalvojus, taip ir yra, juk smalsumas veda išsiaiškinti kodėl žmogus ryžtasi žudyti ir kaip viskas buvo. „Šaltakraujiškai“ įveda į pasakojimą nuo žudynių priešistorės. Iš pradžių nukentėjusios šeimos gyvenimas dėstomas iš vidaus. Pavyzdžiui, šeimos galva pusryčiams išgeria tik pieno ir suvalgo obuolį, obuolio liekaną sušeria gyvuliui. Paprastos detalės, kurios leidžia suprasti kokie tai buvo žmonės. Taupus ir praktiškas gyvenimo būdas ūkyje. Miestelyje šeima gerbiama, vaikai aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime, yra mėgstami. Po žudynių, šeimos portretas piešiamas kaimynų, darbininkų ir kitų...

„Jei gyvenate ne pagal šabloną, kodėl turėtumėte taip rengtis?“ (6 p.) Nors daug kas žinoma ir daugeliu aspektų vadovaujuosi pati, džiugu skaityti ir suvokti, kad elgiuosi apgalvotai. Visada galvojau, kad mano stilius tai palaida bala, bet dabar pradėjau žiūrėti į savo spintos turinį kitaip: spalvos dominuoja tik kelios, mėgstamiausi ir dažniausiai dėvimi drabužiai sudaro garderobo pagrindą – judu gera kryptimi. Beliko tik paleisti tuos drabužius kurie likę vien dėl prisiminimų, bet jau nebedėvimi. Gerai gerai, ir tuos, kurie gražūs, bet man nebetinka, neturiu kur dėvėti arba su kuo derinti. Būtent šiuo aspektu ir radau įdomų autorės siūlomą būdą apsispręsti kas liks spintoje, o su kuo atsisveikinsiu. Knygoje gausu vaizdinės medžiagos: iliustracijos, nuotraukos, diagramos, lentelės, grafiniai teksto formatavimo elementai. Visas knygos apipavidalinimas tikrai maloniai veda į turinį, kurį lengva įsiminti, nes informacija pateikiama ir vaizdingai ir aiškiai. Mini spintos encik...

„Ar tąsyk, kai buvai nuteistas visą savo likusį gyvenimą praleisti „Metropolyje”, kas nors galėjo pamanyti, kad būsi laimingiausias visoje Rusijoje žmogus?” 346 p.  Vienu sakiniu apie siužetą: grafas Aleksandras Rostovas nubaudžiamas praleisti likusį gyvenimą jo pamėgtame prabangiame Metropolio viešbutyje Maskvos centre.  Pradėjau skaityti ir pasidarė įdomu, juk knygos apimtis ne iš mažųjų, o veiksmo erdvė turės būti uždara ir ribota. Pasirodo, veiksmas tarp keturių sienų nenusileidžia ir laisvojo gyvenimui. Lyg aplinkinis pasaulis pats veržtųsi į viešbučio vidų ir šioje uždaroje erdvėje praūžia visi pasaulio įvykiai: besikeičianti politinė ir socialinė padėtis, netgi skirtingų kartų mados bei manieros. Metų laikai neleidžia uždarai erdvei visko apimti. Pagal tai kaip apsirengę praeiviai, grafas net ir neišeidamas iš viešbučio, tik stebėdamas pro langą jaučia koks oras. Kai atšyla, ateina pavasaris, moterų suknelės trumpėja, kai orai vėsta ar bjursta – pamat...

Nusprendžiau, kad nedarysiu knygų dovanoms sąrašo, nes labai jau sudėtingas reikalas čia. Skaitantis žmogus varo į neviltį, nes atrodo, kad viską jau perskaitė, o jei ir neskaitė, greičiausiai, nepatiks, nes per plačios literatūrinės žinios ir niekas nenustebins. Neskaitančiam žmogui lyg ir lengviau, bet ar aišku koks skonis, kas būtų įdomu, kad ta knyga sukeltų norą skaityti?  Paskutinę minutę persigalvojau. Knygynai pilni knygų, eidama tarp lentynų taip lengvai surikiavau kelias knygas, kurios tik ir prašosi įsukamos į dovanų popierių. Kaip tik paskutinis prieššventinis savaitgalis, tad jei neturite kam dovanos - išrinkite knygą.  Viskas prasidėjo pamačius Karen Swan „Kalėdų šviesos“ . Ar gali būti šventiškesnė knyga?  Dar viena labai graži, tikiu, ne tik vaikams širdį paliesianti: Maja Lunde „Sniego sesė “ . Anuschka Rees „Tobulas garderobas“ , knyga apie stilių, nes tikrai dažnai girdime „neturiu ką apsirengti”. Viduje daug iliustrac...

Kodėl negalime priimti visko su dėkingumu, gyventi šia akimirka? Kodėl visada žvalgomės į ateitį, anapus kasdienybės? 120 p.  Policijos tyrėja Ana pradėjusi tyrimą dėl mirtinai suvažinėto senuko iškart atranda įtartinų detalių ir tyrimas veda link Suomijoje pradėjusios veikti emigrantų grupuotės.  Tyrimo metu susiduriame su nusikalstamomis grupuotėmis ir jų veikla. Jaunuoliais įsitraukusiais į nelegalią veiklą ir taip užvėrusiais sau duris į šviesią ateitį. Parodomas narkomanų gyvenimas iš vidaus, tiek daug kančios ir skausmo suguldyta romano puslapiuose.  Nors tai detektyvinis romanas, bet skaudžiai paliečiama pabėgėlių tema. Dėl kokių priežasčių žmonės palieka namus, bėga iš tėvynės į svetimus kraštus, kur nemoka kalbos, dažniausiai neturi nei vieno pažįstamo ir kokius išgyvenimus patiria. Net ir įsitvirtinę naujoje vietoje, turėdami darbus, draugų, viduje jaučia tuštumą ir tėvynės bei šeimos ilgesį.  Apskritai, pastebėjau, kad ska...

„<...> psichiatrai, ko gero, yra vieni patikliausių žmonių. Turiu galvoje, jie pripratę, kad jiems kalba tiesą – pacientai moka terapeutams, kad klausytųsi jų tikrų istorijų.“  (387 p.) Viršelyje paveikslėlis padalintas į dvi dalis – viena šviesesnė, kita tamsesnių tonų. Kokia graži nuoroda į žmogų: tai kas pasakoma ir tai kas pasiliekama sau mintyse; pacientas ir psichiatras; veiksmas ir to veiksmo rezultatas; gera ir bloga; dera ir nedera; rizikuoti ar ne; etiška ir neetiška; pasirinkimas ir pasekmė. Romanas kupinas tokių pusių, iš kurių rutuliojasi ištisos istorijos, keičiasi žmonių gyvenimai tuo pačiu ir patys žmonės. Permąsto vertybes, atranda save, išmoksta valdyti jausmus, atrasti gyvenimo džiaugsmą ir spręsti kylančias problemas. Įdomu sekti konsultacijas, kas vyksta psichoterapeuto kabinete už uždarų durų. Kokios problemos kankina žmones, kodėl jie kreipiasi pagalbos, kaip jaučiasi atskleisdami slapčiausius dalykus. Kita pusė, psichoterapeutas, taip pat ne ...

„Tik meilė ir karas mums leidžia pabėgti iš būtinybės sukelto apmirimo, iš įprasto gyvenimo narvo į būvį, kuriame kiekviena diena yra didžiulis nuotykis, kiekviena akimirka krinta ryškiai ir aiškiai, kaip pro juodą žvilgančią uolą lėtai sklendžia snaigė arba kaip lapas suktuku sminga į minkštą miško paklotę.“ 252 p. Profesorius Čarlzas Votkinsas praradęs atmintį papuola į ligoninę ir savo sąmonės gniaužtus. Nelengva kelionė po žmogaus sąmonę, bet įdomi. Kitoks vėjas literatūroje. Žmogus guli ligoninės lovoje, bet pats jaučiasi esantis viduryje vandenyno ant plausto, pakeliui į paslaptingą salą, kurioje gyvena žiurkšuniai, žmogbeždžionės, pilna keistų dalykų, pasaulis lyg kaip mūsų įprastas, bet kiekviena detalė tuo pačiu ir kitokia. Pasakojimai turi graikų mitologijos bruožų: „Iliada“ ir „Odisėjas“. Pasakotojas tapatinasi su antikos personažais, jaučiasi, kad aprašomi įvykiai paremti graikų mitais. Saloje apleistame mieste atsikelia dviejų rūsių gyvūnai, iš pradžių v...

Edgar Allan Poe  Poezija Aš žinau, kad nesulauksiu,  Bet ir mirusios ilgiuos. Eilėraščio žanras man lyg nematomas, bet jeigu tai siaubo lyrika ir mylimas Poe, imu ir skaitau. Su poezija nedraugauju, nes nesugebu susikaupti, kad galėčiau pajusti emociją, jausmą, ritmą – man skaitant liejasi kapoti sakiniai, žodžiai susimeta į krūvą kurioje nieko nepajusi. Su Poe kitaip. Galbūt esu pripratusi prie tamsaus autoriaus tono, kuriam būdingas melodiškumas.  Eilėraščiams būdingas muzikalumas, skambumas. Specialiai tam parinkti žodžiai, frazės ir kartais jų kartojimas tiesiog leidžia eilėraščiui skambėti galvoje. Atrodo galima išgirsti pučiantį žvarbų vėją ir langinių dunksėjimą. Kartais atrodo, kad lyrinio subjekto vidinius išgyvenimus, nerimą, baimes, ilgesį visa ta aplinka ir jos garsai tarsi sugyvina, iškelia į paviršių. Erdvė ir aplinka – jausmų ir išgyvenimų atspindys.   Edgaras Alanas Po (1809-1849), amerikiečių klasikas, lietuvių ska...

Gyvybingumas ir jo pabaiga Mes visi esame kiekvienas žmogus. Kas svajoja apie karjerą, kas apie šeimą, kas laisvę, o dar kas apie pinigus – kiekvienas kuria savo gyvenimą, stengiasi, klysta, renkasi – gyvena. Kiek trunka tas gyvena? Kokia reikšmė viso to laiko kurį taip paprastai vadiname gyvenimu? Visi atsiduriame tame pačiame taške: kai gyvenimas traukiasi, nes mūsų kūnas sensta, dėvisi, mus pagauna ligos, kiekvienas skirtingai pasitinka senatvę. Kol vieni nenustoja trykšti energija, kiti kankinasi su savo ligomis, mintimis, dažnai ir vienatve bei baime mirti. Mes liekame tie patys vis kintančiame kūne. Norai, troškimai, gyvenimo būdas, įpročiai - vis dar norisi, viduje žmogus toks pat, tik ne visada sveikata leidžia, o kūnas tam nebepasiduoda.  Atsisveikinimas su mirusiuoju visada būna skausmingas, kupinas rimties, iškeliantis prisiminimus. Mirus artimam žmogui, dar sunkiau. Lieka tuštuma toje vietoje kur kadaise buvo puikiai pažįstamas žmogus. Prisiminimai lieka gy...

Tik pradėjau skaityti ir kiek įtarinėjimų man kilo. Tai vienas, tai kitas personažas atrodo įtartinas dėl savo elgesio. Kodėl prireikė psichiatro? Kodėl garsusis tyrėjas atsiduria keistoje situacijoje? Kas ten anksčiau įvyko ir kodėl tai vis nutylima? Tokiais spėliojimais ir mintimis pradėjau „Mergina rūke”. Pasakojimo erdvė šokinėja, nėra laiko atsipalaiduoti, reikia palaikyti sutelktą dėmesį. Baisu praleisti kokią svarbią detalę, kuri sujauktų įvykių seką. Tyrimas pasakojamas tokiais momentais, kuriuose daug pastebėjimų po truputį lipdančių bendrą vaizdą. Visada stengiuosi beveik nepasakoti siužeto, knygos viduje verdančio veiksmo, nes juk ir skaitom detektyvus bei trilerius, kad pasimėgautume būtent tais aspektais, tuo įtarinėjimu, laukimu kokio nors staigaus siužeto vingio, o netyčia pasakant per daug tas įdomumas gali išgaruoti. Papasakosiu kaip viskas prasideda: šaltas, rūke paskendęs vakaras Alpėse, praėję du mėnesiai po mergaitės dingimo. Kaip į vandenį dingusi mergina...

Knyga skaityta prieš kelis metus, nežinau kas pastūmėjo, bet šast ir prisiminiau būtent Kanovičių. Skaitytas tik vienas romanas, bet taip stipriai autorius išsiskyrė ir liko atmintyje. Mano nuomone, tai gero rašytojo bruožas. Tikrai neatsiminsiu visų detalių, bet siužetas, personažų portretai, rašymo stilius, meninė kalba atmintyje liko ryškūs. Romane pasakojama šeimos istorija. Visko vyksta, žmonės gyvena, jaučia, mąsto. Taip ir norisi paprastai ir trumpai apibūdinti „Miestelio romansą“. Geriausia skaityti pačiam ir įsijausti į puslapiuose suguldytą gyvenimą. Per veikėjus ir pasakojimą iškeliamos ir apmąstomos svarbios temos, pavyzdžiui, socialinis gyvenimas, skirtingų tautų santykis mažame miestelyje, šeimos vertybės. Negaliu apeiti knygos kuriose veiksmas vyksta man pažįstamose vietose. Pasakojimo erdvė Jonavoje, miestelyje šalia Kauno. Atrodo, kad niekuo neypatingas kraštas, bet teko ten būti, tai įdomu autoriaus akimis pajusti tą pačią vietą. Matote viršelyje tą pieši...

„Jis praleido ne vieną dieną stengdamasis apsimesti, kad neturi šio sugebėjimo; bandymas sviesti jį šalin tarsi nuodingą vorą, sučiuptą beropojantį ranka aukštyn, kai net kūną nupurčiusiam šiurpui likus tik atsiminimuose, vis dar dėkoji maloningam Apvaizdos įsikišimui, kad tau suteikta galimybė numušti šlykštynę šalin. Tačiau jam tokia galimybė niekada nebuvo suteikta. Ne, atšiaurūs mirties pranašai persekiojo jį nuolat neduodami nė akimirkos atsikvėpti. Atpažindavo juos vos išvydęs ir žinojo, kad jie tikrai ne optinė apgaulė, tikrai ne prasto alkoholio sukeltas proto užtemimas, o pranašystės, kurias sukeldavo aiškiaregystės dovana, suteikta niekada jos netroškusiam žmogui.” 14 psl. Pati pradžia priminė filmą „Galutinis tikslas“, dėl pagrindinio personažo gebėjimo matyti konkrečiam žmogui gresiančią mirtį. Taip ir prasideda romanas, kai grupė vyrų traukiniu vyksta dirbti į naują objektą, o pakeliui Arlenas pastebi mirties ženklus, bando įspėti bendrakeleivius, kurie žinoma, į t...

Kaip įtraukti knygas į savo gyvenimą.  Arba keli labai lengvi ir kasdieniški patarimai kaip rasti kelias minutes skaitymui.  Ruduo pačiame keitimosi vyksme: vis šalčiau ir šlapiau, vakarai ilgėja, medžiai plikėja, spalvingų lapų vis daugiau ant žemės ir jie virsta į puvėsį. Net ir neskaitantiems, pasinėrusiems į darbus, toks laikotarpis pats tinkamiausias atrasti laiko knygai.  Kaip rasti laiko?  Apkarpyti socialinių tinklų laiką ir bent po 20 minučių kiekvieną dieną tikrai liks. Pramoginiai žurnalai, televizija, serialai, taip pat kaip ir naršymas internete žudo laiką.  Prieš miegą. Ypač kai sunku užmigti, kamuoja nerimas, iš pat ryto laukia daug darbų, knyga padeda užsimiršti.  Anksti ryte. Prieš pradedant darbo dieną, atsikėlus anksčiau keliasdešimt minučių bus laiko paskaityti skyrelį kitą geriant rytinę kavą ar arbatą.  Pietų pertraukos. Vidutiniškai pietums skiriama apie valandą. Pavyzdžiui, kartais kokį trečd...

Psichologinių problemų sprendimas taikant jausmų paleidimo metodą  Paleidimo technika pagrįsta neigiamų jausmų paleidimu kuri leidžia žmogaus sąmonei tobulėti ir pasiekti kitus, aukštesnius lygius. Žemiausieji lygiai valdomi neigiamų jausmų, kurie trukdo gyventi pilnavertį gyvenimą, žmogų lydi nesėkmės, dažniau ir greičiau suserga, kankina prasta nuotaika. Kiekviena situacija stresinė, sunku priimti sprendimus, kankina slogios mintys, žmogus pats užsiprigramuoja save nesėkmei. Būtent ši technika padeda išsilaisvinti iš tų negatyvumo gniaužtų.  Neseniai skaičiau Rhonda Byrne „Paslaptis“, kai gyvenimo būdas paremtas pritraukimo principu: pritraukti pinigus, šlovę, geras emocijas, džiaugsmą, viską. Idėja tokia, kad galime patys nusiteikdami kontroliuoti kas ateis į mūsų gyvenimą. David R. Hawkins kaip tik siūlo paleisti neigiamus jausmus, tada pasiekiamas aukštesnis lygis ir man pasirodė panašų į pritraukimo principą, nes žmogus pasiekęs meilės lygį pats pradeda ją s...

Nei aš prijaučiu šiai šventei nei švenčiu. Tiesiog nuo vaikystės žavėjausi tuo Amerikietišku šventimu. Kostiumai, persirengėliai, dekoracijos, išskaptuoti moliūgai, saldainių prašymas. Be to siaubo literatūra mano mėgstamiausia, visada ieškau naujienų ir mėgaujuosi senais kūriniais. Tradiciškai pateikiu rekomendacijas, ką perskaičiau per metus po paskutinio Helovyno. Idealiai tinka tokie kūriniai rudeniui, kai norisi šiurpuliukų. Pirmoje nuotraukoje mano mėgstamiausias autorius - S. King ir keli Bookdepository laimikiai. Mano šių metų favoritai  Stephen King „Tas“  Šiais metais pasirodė naujas leidimas, abi dalys vienoje knygoje. 900+ puslapių, kurių nei vienas neprailgsta. Stephen King „Tamsoje be žvaigždžių”  David Seltzer „Lemties ženklas”  Robert Bloch „Psichopatas”  Bret Easton Ellis „Amerikos psichopatas“  Dažnai pastebiu, kad skaitytojai arba maišo šias abi knygas arba galvoja, kad tai viena ir ta pati, bet tai...