Autorę atradau beieškodama savo mylimos siaubo literatūros. Nepaliaujamai ieškau ir kartais ar bent jau į tą pusę, kaip sakoma, randu. Turbūt tik galite įsivaizduoti kas dėjosi mano galvoje perskaičius, kad yra lietuvių autorė (autorė!), kurios kūryboje galima rasti gotikos. Pirmoji pažintis su Skablauskaite buvo nuo „Žiežulių“. Pradėjau skaityti vasarą lauke, basomis kojomis braukiau žolę ir […]
Romanas paremtas dvejomis istorijų linijomis: tada ir dabar. Prieš trisdešimt metų, karo metu, priešininkams numušus lėktuvą vienas lakūnas išgyvena. Hugui Langliui padeda pasislėpti jauna moteris Sofija Bartoli, iš nuostabaus bei atokaus miestelio Toskanoje. Hugui mirus, jo duktė Džoana tik tada sužino ir šią karo meto istoriją bei išsiruošia į Italiją norėdama sužinoti tiesą. Skaitant nesunku
Tas atvejis kai n metų noriu perskaityti, bet vis nenutaikau progos. Vis tikėjausi rasti ir nusipirkti egzempliorių sau, nes nuojauta kuždėjo — patiks ir perskaičiusi būtinai norėsiu statyti į savo siaubo literatūros lentyną. Nenoriu, net girdėti, kad „Koralaina“ vaikų literatūros kūrinys ir ta siaubo lentyna nebent vaikų kambaryje stovi. Gera istorija nesvarbu kam skirta, svarbiausia
Dievinu literatūros atradimus, kūrinius kurie neleidžia užsnūsti ir verčia mąstyti bei palieka dalelę savęs skaitančiam. Rusų klasikai mane dažnai vargina, bet būtent to ir tikiuosi. Lengvas kūrinys lengvai ir pasimirš, o štai kai reikia susitelkti kūriniui, jis atveria duris pamąstymams, priverčia galvoti apie vertybes, lyginti aprašomus laikus su dabartimi. Kai reikia skaityti kūrinius su tikslu
Kelis mėnesius neskaičiau detektyvinių romanų, buvau pasinėrusi į klasikos kūrinius. Po šio laiko, pradėjau nemažai teigiamų atsiliepimų sulaukusią Romy Hausmann „Numylėtinę“. Net negaliu apsakyti kokį skirtumą jaučiau tarp tokių kardinaliai skirtingų žanrų, kaip man buvo sunku pirmąjį skaitymo vakarą sustoti. Nei vienas skyrius neatrodė tinkamas, nes siužetas tiek klausimų ir įtarimų pabėrė, jog atrodė
Lemtingas sprogimas nušluoja viską kas buvo stabilu ir savaime suprantama. Mamos nebėra. Nebebus. Kas dabar yra trylikametis Teodoras Dekeris? Tas pats vaikas ar našlaičio etiketė viską keičia? Kaip atrasti vidinės stiprybės ir gyvenimo džiaugsmą? Be jokio nuobodulio ar monotonijos ir iriamės per visus knygos lapus ieškodami atsakymų. Per pasirinkimus, vidines būsenas matome pasaulį visomis spalvomis.
Ar tikrai vaikas tiesiog pernelyg jautrus? Viršelyje „Šnabždėtojas“ pristatomas kaip mistinis trileris. Įprastai stengiuosi nekreipti dėmesio į papildomą informaciją viršeliuose, nes yra tekę nusivilti. Laimė, šįkart knygos viduje skaitytojo tikrai mistinis trileris laukia. Jautresnius privers ir šiurpą ant odos pajausti. Tik pradėjusi skaityti jau džiaugiausi, kad pačiu laiku skaitau, nes rudens atmosfera atitiko šio
Pirmas įspūdis buvo labai geras. Sudomino mintis apie suklastotą garsų klasikos kūrinį ir tai buvo Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ kuriame pakeistos esminės detalės. Pakaitinė gimtosios kalbos ir literatūros mokytoja Ela pradeda aiškintis kodėl tokia knyga yra bibliotekoje ir kaip tiek metų išbuvo niekieno nepastebėta. Noriu paminėti, kad pačioje pradžioje buvo sunku skaityti, nes rašymo
Kai skaitant apima šiurpas dėl veiksmą gaubiančio tamsiojo metų laiko ir dėl žmogaus žiaurumo Gerą įspūdį susidariau pačiame pirmame puslapyje. Toks tipiškas, tamsus, niūrus ruduo ir kažkur skubantis, kažko nerimaujantis policininkas. Visa atmosfera tik ir signalizuoja – bus bėda. Arba jau kažkas atsitiko, o apie tai sužinosime tik kitame puslapyje ir tada iškart gali visas
Stephen King „Svetimas“ Negalima logiškai paaiškinti – belieka patikėti Prasideda viskas labai kraupiai. Nužudytas berniukas, bet taip žiauriai, kad mintyse piešiantis nusikaltimo vietos vaizdą kūnu šiurpas eina. Įtariamas pavyzdingas miestelio gyventojas Teris Meitlandas, dirbantis literatūros mokytoju ir treniruojantis vaikų beisbolo komandą. Detektyvas Ralfas Andersonas nė nesuabejoja įkalčiais ir vedinas pykčio bei paniekos suima Terį pačiame